APŽAVĖTI ISTORIJOS IR KARYBOS

Istorikai - karybos fanatikai

A. Daugirdo teigimu, Karo is­torijos klubą įkūrė istorijos fana­tikai gerąja prasme. Vyrai pradėjo ieškoti veiklos krypčių, kur galėtų pasireikšti. Klubo pradininkais vadinami Vytauto Didžiojo karo muziejaus skyriaus vedėjas Arvy­das Pociūnas ir to paties ginklų fondo sektoriaus vedėjas Jonas Vaičenonis. Ieškodami informaci­jos, muziejininkai gilinosi į įvairių epochų kariuomenės raidą, domė­josi užsienyje veikiančiais panašios krypties klubais. Europoje tokie klubai pradėjo kurtis atslūgus An­trojo pasaulinio karo baisumams. Į tokius klubus būrėsi žmonės, kurie pagal savo genealogiją priklausė kokiai nors garsių karvedžių gimi­nei. Sužinota ir, atrodytų, neįprastų pavyzdžių: tarkim, Anglijoje dau­giau yra klubų, kurie atstovauja Na­poleono kariuomenės būriams, o ne Anglijos. Napoleono kariuomenės atstovų yra ir Rusijoje, Baltarusijo­je. Galbūt tai lemia imperatoriaus asmenybės ryškumas.

Lietuvoje la­biausiai norėta atkurti Lietuvos ka­riuomenei priklausiusius dalinius populiarinti Lietuvos kariuomenę visuomenėje, stengtis sudominti moksleiviško, studentiško amžiaus jaunimą. Pas mus tokiais dalykais buvo galima užsiimti tik atšilimo laikotarpiu. Tad, išlaukus tinka­mos progos, 1989 m. prie Vytauto Didžiojo Karo muziejaus ir buvo įkurtas Kauno karo istorijos klubas. Tačiau po 1990 m. kovo 11 d. klubo veikla kardinaliai pasikeitė, nes dalis klubo narių perėjo tarnauti į kuriamas Lietuvos kariuomenės struktūras. Teko keisti klubo įsta­tus, ir 1994 m. buvo sukonkretinta veiklos kryptis, pasirinkta konkreti epocha: XVIII a. pabaiga ir XIX a. pradžia - paskutinieji Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės metai, nepriklausomybės praradimas ir bandymai atkurti Lietuvos valsty­bingumą.

Uniformos

Kauno karo istorijos klubo uni­formų pavyzdžiai atitinka unifor­mas, dėvėtas iki 1831 m. sukilimo. A. Daugirdo teigimu, net ir žinant tam tikro periodo istoriją, nėra taip paprasta tiksliai atkurti to meto uni­formą. Kiekviena detalė yra svarbi: pradedant sagomis, kokia jų spalva, forma turėtų būti, ir baigiant akselbantais, epoletais. Skirtingo rango karys turėjo skirtingus uniformos elementus ir pan. Pradėjus rinkti medžiagą, buvo išsiaiškinta, kokios spalvos uniformos buvo ir t.t. Taip po truputį ir buvo atkuriamas uni­formos vaizdas. Kadangi Algimantas Daugirdas taip pat dirba Karo muziejuje ir jo darbas susijęs su šiuo laikotarpiu, jis yra atsakingas už klubo narių uniformas. Istorikas sako, kad klubo veikla labai padeda jo darbui, o ir darbe surenkama medžiaga puikiai panaudojama klube.

Bendradarbiavimas

Kaune įkurto Karo istorijos klubo veikla susidomėjo ir kitų Lietuvos regionų žmonės. Pirmiausia kaip Kauno klubo atšaka įsikūrė Ukmer­gės karo istorijos klubas, vėliau beveik kartu Karo istorijos klubai pradėjo veikti Klaipėdoje ir Druski­ninkuose. Kadangi tarp Klaipėdos ir Kauno yra nemažas atstumas, kiek sunkiau buvo palaikyti glau­džius kontaktus, todėl Klaipėdos klubas atsiskyrė ir tapo savarankiš­kas. Ir Kaune atsiskyrė grupė narių ir suformavo atskirą klubą, kuris pasirinko Prancūzijos imperato­riaus 129 linijinio pėstininkų pulko uniformas. Sis pulkas, kaip teigia istoriniai duomenys, ties Kaunu buvo papildytas 500 vyrų.

Kadangi klubo branduolį sudaro artilerija, tai glaudžiausiai bendra­darbiaujama su artileristais lenkais, latviais, baltarusiais, rusais. Žino­ma, ir su mūšio lauko priešininkais. Ne taip seniai užmegzti ryšiai su čekais, vokiečiais. Kartais trukdo kalbos barjeras, pavyzdžiui, daug kontaktuojama su italais, tačiau jie dažniausia nekalba angliškai, o lietuviai nemoka italų kalbos.

Nuo 2004 m. Kauno karo istori­jos klubas yra pilnateisis Europos karo istorijos klubų (Union of the Europen military-historical clubs) sąjungos narys.

Juos vienija ne vien adrenalino troškimas

Nors ir ne visi jie yra istorikai, tačiau istorija domisi nepriklausomai nuo profesijos. Klubo veikloje dalyvau­ja verslininkai, politikai, tikrosios kariuomenės kariai. Klubo nariu gali tapti tik sulaukęs pilnametystės žmogus.

Inscenizuojamas mūšis atrodo kaip žaidimas tik žiūrovams. Kiekvienas jo dalyvis iš karto turi įsijausti į esamą situaciją, nes privalai ir saugotis, ir atlikti užduotį, ir stebėti vyresnybės nuro­dymus. Sakykim, Borodino mūšio inscenizacija buvo suorganizuota prie Maskvos. Renginys vyko 2002 m., buvo labai sausa, nepjauta žolė išdžiūvusi kaip parakas, tai po pir­mų šūvių ji užsidegė ir stulbinančiu greičiu plito. Taigi reikėjo sugebėti atlikti užduotį ir laiku pasitrauk­ti, kol gaisras dar nepasiekė, nes mūšiui paruoštas parakas, pabūklai visai čia pat. Organizuojamą mūšį stengiamasi kuo realistiškiau insce­nizuoti, todėl kiekviena kibirkštis, iššovus priešininkui, yra pavojinga. Visą laiką turi galvoti, kas vyksta, o kur dar kazokų atakos. Jie yra labai ugningi dalyviai. Taigi reikia suspėti apsisaugoti, kaip ir mūšy­je. Klubo nario teigimu, tokiais ai vėjais privalai mąstyti kaip karys, kovęsis prieš 180-200 metų. Tada nustoji galvoti apie žiūrovus, kad čia vyksta vaidinimas, tiesiog dalyvauji mūšyje, atlieki numatytą uždavinį. Dūmai, parakas, kar­dų žvangesys - adrenalino tikrai pakanka. Todėl ir yra tokie klubai, o jiems priklauso žmonės, kurie, dalyvaudami tokiuose renginiuose, jaučia pasitenkinimą. Pavyzdžiui, 2005 m. dalyvaujant Italijoje su­rengtoje 1796 m. Napoleono mūšio inscenizacijoje, anot pašnekovo, ypač malonu buvo matyti mūsų Vytį plevėsuojančią taip daugybės kitų šalių vėliavų.

Klubo dalyvavimas mūšiuose

Pastaruoju metu, kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, klubo kelionių geografija ėmė plėstis. Per visus klubo veiklos metus yra suorganizuotos apie 37 išvykos, net suskaičiuoti sudėtinga, o pastaruoju metu veikla tik intensyvėja. Ne kar­tą dalyvauta lenkų organizuotuose istorinių įvykių paminėjimuose: Gdanske, Varšuvoje, Ostrolenskoje, Pultuske, Modline ir kt. Pirmoji inscenizacija klubo buvo surengta 1992 m. Kaune - vyko Napoleono persikėlimas per Nemuną, o nese­niai - per Bereziną ties Borisovu. Žinoma, ne visur dėl finansinių nepriteklių pavyksta dalyvauti visos sudėties. Tačiau Austcrlico 1805 m. mūšio inscenizacijoje, surengtoje 2005 m., A. Daugirdu teigimu, klubo dalyvavimas buvo labai pavykęs.

Ateinančių metų mūšių minėji­mus klubo nariai planuoja labai iš anksto. Baigiantis vieniems me­tams, jau žinoma, kokie yra numa­tyti renginiai kitiems metams. Rengiama taip, kad žiūrovams būtų įdomu. Kas dveji metai vyksta Deltuvos kautynių insceni­zacija, šiemet ji planuojama liepos pradžiai

Ginkluotė

Kauno karo istorijos klubo ginkluotę sudaro patrankos: viena originali, kitos atlietos pagal XVIII a. pabaigos brėžinius. Klubo nariai patys gamina patrankoms užtaisus, vadinamus tuščiuosius kartūzus: į didžiulę popierinę gilzę pilama parako ir smulkių medžio drožlių. Štabo viršininko teigimu, patrankas aptarnauti moka visi klubo nariai, net ir moterys: štabo kurjerė, artile­rijos bombardyrė ar štabo adjutan­te. Klubo nariai taip pat ginkluoti tą epochą atitinkančiais kardais, pistoletais, pontonais.

Ne tik mūšiuose

Karo istorijos klubo nariai dalyvauja ne tik mūšių insceniza­cijose, be jų neapsieina ir valsty­bės šventės. Kai Vasario 16-ąją, Lietuvos Respublikos prezidento inauguracijos proga ar minint kurią kitą šventą saliutuojama patrankos šūviais - tai klubo narių darbas. Anot istoriko, artilerija yra karo dievas.

Pasak pašnekovo, klubo nariai kartais pakviečiami dalyvauti filmavimuose. Pavyzdžiui, praeitą rudenį teko filmuotis amerikiečių sukamame filme apie pilietinį karą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Klubo patrankos buvo perdažomos filmui reikiamomis spalvomis ir ženklais.

Kaip turintys patyrimo, klubo nariai vadovavo masinėms kovų ienoms. Tad tekdavo vieną dieną filmuotis anglų pusėje, kitą - ame­rikiečių, o paskui - prancūzų. Taip pat jie dalyvavo BBC kanalui filmuojant prancūzų atsitraukimą iš Maskvos, o „Discavery" - filmuo­jant prancūzų įžengimą į Vilnių.

Rūpesčiai

Kai renginį organizuoja Kau­no karo istorijos klubas, būtina numatyti visus mūšio veiksmus: kur kuris dalinys turi stovėti, kur buvo sargybinis ir pan. Žinoma. reikia rasti atvykstančių klubų maitinimu ir kt. Klubo nariai aukoja savo laiką, lėšas. Pagrindinė klubo renginių rėmėja yra Krašto apsaugos minis­terija, dar juos remia atskiri versli­ninkai, savivaldybės.

O keliaudamas į renginius kitose šalyse, klubas parako nesiveža, juo aprūpina organizatoriai, tačiau savo patrankas gabentis reikia, todėl kartais kyla nesusipratimų vykstant per Rusijos, Baltarusijos sieną. A. Daugirdo teigimu, ypač nepasitiki baltarusiai, tenka praleisti prie jų saugomos sienos po pusę dienos. Kai pasieniečiai išgirsta žodį pa­tranka, pakraupsta, ir prasideda...

Kaip tikroje kariuomenėje

Kaip tikroje kariuomenėje priva­loma laikytis subordinacijos pagal rangą. Aukštesnis karinis laipsnis klubo nariui suteikiamas atsižvelgiant į nario veiklos klube laiką, išsilavinimą, gebėjimus. Kartais gal ir nelabai smagu būna tikrosios kariuomenės kariams, kurie, turėdami daug aukštesni laipsni, turi paklusti aukštesnio rango klubo nariui. Klubo moterys veikloje dažniau­siai dalyvauja lygiomis teisėmis su vyrais, jų ir apranga nesiskiria. Tačiau tos, kurios imasi markitantės vaidmens, mūšio metu atlieka visai kitokias užduotis, būna apsirengu­sios ilgomis, puošniai atrodančio­mis suknelėmis. Dabar esamas klubo branduolys yra pakankamai išban­dytas ir užgrūdintas.

Pagal žurnalą ,,Lietuvos švyturys"parengė

N.Unikauskas

Nemunas XIX a. istorinių įvykių verpetuose

XIX a. pradžioje prie Nemuno ne kartą buvo sprendžiamas Europos likimas, vyko pasauli­nės reikšmės įvykiai.

1807 m. ties Tilže (dabartiniu Sovietsku) bai­gėsi I Lenkų karas. Taip istorikai vadina Pran­cūzijos imperatoriaus Napoleono I Bonaparto karą su Rusija bei jos sąjungininke Prūsija. Kuomet prancūzų kariuomenė prie Frydlando visiškai sumušė savo priešininkus, ir impera­torius Napoleonas I Bonapartas pasiūlė Alek­sandrui I taiką, pastarasis nedvejodamas su­tiko. Abu imperatoriai susitarė susitikti birže­lio 25 d. Nemuno viduryje, ant plausto pasta­tytoje palapinėje. Į sutartą vietą jie atplaukė su savo palydomis iš skirtingų upės pusių, o kartu ir iš skirtingų imperijų. Šis susitikimas buvo apvainikuotas vadinamąja „Tilžės taika", pa­sirašyta liepos 7 d. Deja, Lietuvos dalis atite­ko Varšuvos kunigaikštystei - vasalinei vals­tybei, priklausomai nuo Prancūzijos. 0 Lietu­vos dalis dešinėje Nemuno pusėje taip ir liko Rusijos imperijos sudėtyje. Nemuno vardas vėl imtas ne kartą minėti vi­sos Europos karvedžių, kai ties Kaunu faktiš­kai prasidėjo II Lenkų karas tarp Napoleono koalicijos šalių ir Rusijos imperijos. Keliose vietose - ties Kaunu, Jurbarku ir Piliuona - per Nemuną persikėlė pagrindiniai prancūzų ka­riuomenės daliniai.

Karas pra­sidėjo 1812 m. birželio 23-24 dienomis Na­poleono I Bonaparto vadovaujamai kariuome­nei persikėlus per Nemuną. Šitų dviejų istori­nių įvykių minėjimui ir buvo skirtas karinis-istorinis renginys „Kaunas 1812", birželio 7-9 dienomis vykęs Kaune, Nemuno saloje. Ren­ginį organizavo Kauno karo istorijos klubas (klubo didysis etmonas Arvydas Pociūnas) ir VšĮ „Judrės parkas" . Svečiai - karo istorijos klubų dalyviai -atvyko iš Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos, Lie­tuvos, Prancūzijos, Rusijos bei Ukrainos. Tai savotiški karo istorijos fanatikai, kurie savo energiją, pinigus bei laisvą laiką skiria senovi­nių uniformų, ginkluotės - šautuvų, pistoletų, kardų, - kovinių vėliavų, muzikos instrumentų atkūrimui. Žinome, visa tai - kopijos ir mulia­žai, tačiau pagaminti pagal visus to laikmečio reikalavimus. Gausiai susirinkę žiūrovai galėjo stebėti inscenizuotą 1812 m. birželio 28 d. prie Deltuvos (netoli Ukmergės) vykusį mūšį tarp prancūzų ir rusų dalinių. Tai buvo pats didžiausias šių kariaujančių pusių (II prancūzų pėstininkų kor­pusui vadovavo maršalas Š. Udino, rusams -I korpuso vadas generolas P Vitgenšteinas) su­sidūrimas Lietuvos teritorijoje. Mūšyje daly­vavo apie 20 tūkstančių žmonių. Nemuno saloje vykusiame „Deltuvos mūšyje" kovėsi apie 440 karių: matėsi Prancūzijos gvardijos fuzilierių-grenadierių, „Vyslos" legiono pėstinin­kų, raitųjų ir pėsčiųjų jėgerių, Gardino husarų, 5-ojo Rusijos imperijos lietuviškojo pulko ulo­nų ir 17-ojo Prancūzijos Imperatoriaus Kava­lerijos pulko ulonų (ši pulką savo lėšomis su­formavo grafas Mykolas Tiškevičius). Ypač gražiai atrodė prancūzų imperatoriškieji kirasyrai ir Preobrožensko pulko gvardiečiai. Šauniai ko­vėsi Achtyrų husarai ir Princo Albrechto lietuviš­kieji dragūnai. Renginį filmavo trys Ru­sijos televizijos kompanijos (HTB, PTR OPT), vie­na Ukrainos, ir, žinoma, LRT. Specialiai atvyko BBC bei filmą kūrė gerai žinoma televizijos kom­panija „Discovery". „Mū­šiui" pasibaigus, žiūrovai dar ilgai nesiskirstė. Į da­lyvius kreipėsi KAM ministras L. Linkevičius bei Kauno miesto savivaldy­bės atstovai.

Algimantas Daugirdas

KLUBO ISTORIJA IR VEIKLA

    Kauno karo istorijos klubas įsikūrė 1989 m. prie Vytauto Didžiojo Karo muziejaus. Įkuriant klubą, daugiausiai iniciatyvos tuo metu rodė VDKM skyriaus vedėjas Arvydas Pociūnas, to paties muziejaus ginklų fondo sektoriaus vedėjas Jonas Vaičenonis. Jau tada pagrindinis klubo tikslas ir svajonė buvo padėti atkurti Lietuvos kariuomenę. Valandų valandomis buvo gilinamasi į įvairių epochų Lietuvos kariuomenės istoriją, domėtasi jos raida, struktūromis ir tradicijomis

    1990-aisiais, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, klubo veikla kardinaliai pasikeitė, nes nemažai buvusių klubo narių išėjo dirbti į Valstybines institucijas, krašto apsaugos sistemą.

       1992 m. klubas organizavo savo pirmąjį oficialų renginį, skirtą 1812 m. įvykiams Kaune paminėti: ties Jiesios piliakalniu (taip vadinamu Napoleono kalnu) buvo organizuotas prancūzų kariuomenės persikėlimas valtimis per Nemuną. Prancūzų imperatoriaus Napoleono I-ojo elitiniams gvardijos daliniams  tada atstovavo Rygos karo istorijos klubas. To pačio renginio metu, prie Karmelitų vienuolyno atidengta atmintinė lenta, skirta Prancūzijos imperatoriaus apsilankymui šiame mieste.

      1994 m. klubas buvo perregistruotas, papildyti jo įstatai. Iš naujo atgijo klubo veikla, įgavo naują istorinę kryptį ir formą. Buvo pasirinkta konkreti epocha, iš kurios klubas bando atkurti autentiškus įvykius, iliustruojant juos pagrindiniais tos epochos gyvenimo momentais, mūšiais bei svarbesniais įvykiais.

       Ši konkreti epocha – tai XVIII amžiaus pabaiga ir XIX amžiaus pradžia. Būtent tai – paskutinieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės egzistavimo metai, nepriklausomybės praradimas ir bandymai, pasinaudojus istorinėmis aplinkybėmis, atstatyti Lietuvos valstybingumą. Būtent šis laikotarpis yra mažiausiai nagrinėtas mūsų istorijoje, tad klubo nariams dar ilgam užteks darbo ir veiklos.

Šiuo metu klubo veiklos prioritetai yra:

• Lietuvos istorijos ir LDK Kariuomenės 1792 – 1794 m. tradicijų atkūrimas.
• Istorinio palikimo išsaugojimas ir jo propagavimas Kariuomenėje ir visuomenėje, ypač jaunimo, moksleivijos bei studentijos tarpe.
• Svarbiausių mūšių vietų nustatymas, lietuvių karių žuvimo vietų ir kapaviečių išaiškinimas bei įamžinimas.
• Minėtos epochos pagrindinių istorinių įvykių inscenizavimas Lietuvoje ir už jos ribų.
• Garsių Lietuvos karo vadų ir kitų asmenybių, susijusių su karo istorija atminimo įamžinimas bei tolimesnio jų likimo po 1795m. Lietuvos – Lenkijos valstybės žlugimo išaiškinimas.

      Kauno karo istorijos klubo branduolį sudaro XVIII a. pabaigos LDK kariuomenės grafo Rudolfo Tyzenhauzo raitosios artilerijos baterija. Organizacinių klausimų sprendimui bei valdymui sudarytas štabas, kurį sudaro 6 LDK Kariuomenės laipsnių patentus turintys karininkai. Oficialus klubo vadovas yra klubo Didysis etmonas, kuris visus klausimus sprendžia pritariant Lauko etmonui ir štabo viršininkui. Reikia pasakyti, kad visi klubo nariai, priklausomai nuo užimamų pareigų klube, išsilavinimo, stažo, žinių bei dalyvavimo klubo organizuojamuose renginiuose ir karinėse kompanijose, turi karinius laipsnius, atitinkančius klubo pasirinktą epochą. Taigi, organizacijoje vyrauja disciplina, sveika kariška dvasia ir gera nuotaika. Laisvalaikiu klubo nariai pratinasi jodinėti žirgyne, tobulina fechtavimo kardu, špaga techniką, domisi senovine karine muzika. Pastaruoju metu pastebimas vis didesnis visuomenės susidomėjimas klubo veikla. Galimybių įstoti į klubo gretas ieško moksleiviai, studentai, inžinieriai, verslininkai, kariškiai profesionalai, šauliai. Visus juos jungia viena – domėjimasis savo šalies istorija, o ypač viskas, kas susiję su Lietuvos karo istorija.

       Kauno karo istorijos klubo ginkluotę sudaro 5 šaudančios patrankos. Keturios iš jų – tai kopijos, atlietos pagal XVIII a. pabaigos brėžinius. Viena patranka originali, pabūklo vamzdis pagamintas 1746 m. ir sveria apie 900 kg. Tai pėsčiosios artilerijos patranka. Jos lafetas pagamintas jau dabar taip pat laikantis visų ano meto reikalavimų. Iš šių pabūklų šaudoma griežtai laikantis tradicinės patrankų užtaisymo technologijos ir tvarkos: pabūklo vamzdžio išvalymas, užtaiso įdėjimas, primušimas, pradūrimas, parako užpylimas bei pridegimas. Taip parodomas visas XVIII a. pabaigos artileristo darbas. Klubo nariai patys gamina užtaisus, taip vadinamus – tuščiuosius kartūzus: į popierinę gilzę pilama apie 200 g. dūminio parako ir 40 g. smulkių medžio drožlių.

       Užtaisų gaminimo bei šaudymo pagal to laikmečio reikalavimus operacijas moka atlikti visi klubo nariai – artileristai: artilerijos štabskapitonas, štikjunkeris, oberfejerverkeris, bombardierius, kanonierius. Dabartiniu metu kuriasi klubo padaliniai Druskininkuose, Klaipėdoje, jau seniau susikūrė Ukmergėje. Greitu laiku kurioje nors karinėje batalijoje bus galima išstatyti 10 senovinių pabūklų su juos aptarnaujančiais artileristais.

       Be patrankų klubo nariai ginkluoti tos epochos laiko dvasią atitinkančiais kardais, pistoletais, spontonais. Visa tai kopijos, pagamintos griežtai laikantis tam laikmečiui būdingų standartų, kai kurias iš jų gamina patys klubo nariai, kai kurios perkamos užsienyje.

       Klubas turi dvi vėliavas, iš kurių viena kovinė, kita – reprezentacinė. Pasklaidžius metraštį, daugybėje nuotraukų atsispindi klubo dalyvavimas daugybėje valstybės švenčių, minėjimų, kariuomenės ir visuomenės renginiuose, miestų bei miestelių jubiliejinėse šventėse, netgi atlaiduose. Visiems, klubo organizuotiems kariniams – istoriniams renginiams, mūšiams klubas parengia savo scenarijus.

       Taip 1996 metais Kaune buvo organizuota Žalgirio mūšio inscenizacija, tai buvo 586-osios šios garbingos pergalės metinės.

       1997 m. birželio 20 d. Kaune, ties Napoleono kalnu klubas organizavo renginį, skirtą 185-osioms prancūzų – rusų karo metinėms paminėti. Jo metu buvo pastatytas pontoninis tiltas toje vietoje, kurioje 1812 m. birželio 24 d. per Nemuną kėlėsi Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I kariuomenė. Kaip žinome, jos gretose buvo nemažai lietuvių, kurie puoselėjo tikslą atstatyti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Per pontoninį tiltą žygiavo pėstininkai ir kavalerija su artilerijos eskadronu. Visa tai Rygos, Kauno bei Rusijos karo istorijos klubų nariai. Tūkstančiai kauniečių, susirinkę abiejose Nemuno pusėse, stebėjo šį renginį. Vėliau spalvinga eisena patraukė per visą miestą iki senosios rotušės, kurios Baltojoje salėje buvo priimti visi renginio dalyviai, žirgus palikę aikštėje. Tai neišdildomi prisiminimai tiek miestiečiams, tiek miesto vadovams. Renginį stebėjo tuometinis Respublikos prezidentas A. Brazauskas.

       Tie patys klubai rytojaus  dieną Kauno Santakoje inscenizavo Deltuvos mūšį, vienintelį didesnį mūšį tarp rusų ir prancūzų Lietuvos teritorijoje karo pradžioje. Šiame mūšyje, kuris iš tiesų vyko netoli Ukmergės, 1812 m. birželio 27 d. susikovė prancūzų II-ojo pėstininkų korpuso, vadovaujamo maršalo M.Udino ir rusų generolo – leitenanto P.Vitgenšteino, pajėgos. Ir vėl tūkstančiai žiūrovų galėjo pajusti XIX a. pradžios kautynių atmosferą, pauostyti tikro parako kvapo.

       Tų pačių metų rugsėjo pradžioje klubui teko dar didesnis išbandymas. Lietuvos artileristai, su nuotykiais kirtę Latvijos ir Rusijos valstybines sienas, su visomis patrankomis atsidūrė … prie Maskvos. Dalyvavome garsiuose savo šlove Borodino renginiuose, kurie tą kartą buvo skirti Maskvos miesto įkūrimo 850-mečio bei Borodino mūšio185-mečio jubiliejams. Mūsų artileristai dalyvavo prancūzų “Didžiosios Armijos” pusėje. Šiose kautynėse dalyvavo virš 1000 pėstininkų, 250 kavalerijos ulonų, dragūnų, kazokų, kirasyrų, 8 artilerijos pabūklai. Mūšį stebėjo apie 50000 žiūrovų, tarp kurių buvo Prancūzijos karo atašė Rusijoje, Maskvos meras J.Lužkovas, Europos karo istorijos klubų asociacijos prezidentas. Nors tai buvo tik teatralizuotas pasirodymas, tačiau kurtinantis patrankų gaudesys, kardų žvangėjimas, žirgų žvengimas ir kanopų bildesys, mūšio lauke tvyrantis parako kvapas, dūmų kamuoliai ir gausūs pirotechnikos efektai leido pajusti tikro XIX a. mūšio nuotaiką. Be Kauno klubo, šiame renginyje dalyvavo karo istorijos klubai iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Latvijos, Vokietijos, Prancūzijos, Austrijos, Kanados.

       1998 – 2000 m. klubas labai daug nuveikė, kad Lietuvoje būtų plačiau pagarsintas Deltuvos mūšio vardas. Prie šių pastangų prisidėjo ir klubai iš Latvijos, Baltarusijos bei Maskvos. Drauge buvo surengti keli tų laikų mūšiai, o taip pat atidengtas obeliskas ir paminklinis akmuo Deltuvoje, kurie visiems laikams primins apie žuvusius karius 1812 m. kare, tame tarpe ir lietuvius.

       2000-aisiais lenkų Europos integracijos ir Kultūros instituto bei Gdansko miesto savivaldybės kvietimu liepos 22-23 d. Kauno karo istorijos klubas lankėsi Lenkijoje. Į šventę, kuri vadinosi “Gdanskas ir Napoleonas” buvo pakviesti ir Prancūzijos, Rusijos, Baltarusijos, Latvijos klubai. Atvykėliai buvo apgyvendinti Gdansko forte, statytame toje epochoje, kuriai atstovauja Kauno klubas. Ankstų rytą, pasipuošę paradinėmis uniformomis, su vėliavomis, visi klubai žygiavo per miestą iki pat Rotušės, kur juos priėmė miesto vadovai. Visą kelią šią spalvingą armiją sveikino miesto gyventojai, svečiai, turistai, stengdamiesi nusifotografuoti su kariais, klausinėdami apie uniformas ir klubus. Tokia šventė Gdanske buvo organizuota pirmą kartą, bet pranoko visus organizatorių bei dalyvių lūkesčius, tad buvo nuspręsta pakartoti ją sekančiais metais ir skirti daugiau lėšų. Renginys buvo sumanytas tam, kad į Gdanską, Sopotą pritraukti kuo daugiau svečių ir turistų.

       2001 metais Kauno karo istorijos klubas visą savo veiklą ir energiją nukreipė į 1831 m. Lietuvos - Lenkijos  sukilimo, nuo kurio pradžios tais metais sukako 170 metų, paminėjimą. Klube gimė idėja pastatyti paminklą Paneriuose, lemiamoje mūšio už Vilnių vietoje. Čia 1831 m. birželio 19 d. sukilėliai bendromis lenkų ir lietuvių pastangomis bandė pulti gausesnius ir daug geriau įsitvirtinusius carinės Rusijos kariuomenės dalinius. Šią klubo idėją palaikė Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija, kuri ir padėjo ją įgyvendinti. KAM-oje buvo sudarytas organizacinis paminklo pastatymo komitetas, vadovaujamas viceministro Jono Gečo. Komiteto nariais buvo Krašto apsaugos, Švietimo ir mokslo, Kultūros, Užsienio reikalų ministerijų pareigūnai, taip pat Kultūros vertybių apsaugos departamento, Valstybinio radijo bei TV, Vilniaus miesto savivaldybės, na ir žinoma, Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojai bei Kauno karo istorijos klubo nariai.

      Šis bendras darbas buvo apvainikuotas sėkme. Paneriuose 2001 m. birželio 17 d. iškilo puikus paminklas, kurio atidengime dalyvavo Lenkijos respublikos gynybos ministras K.Komorovskis, Krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius, viceministras Jonas Gečas bei daugelis kitų garbingų svečių. Klubo nariai ta proga atliko 21 salvę iš penkių 19 a. pradžios pabūklų kopijų. Kartu buvo rekonstruotas ir pastatytas į savo vietą paminklas žuvusiems rusų kariams. Ant abiejų paminklų padėti vainikai.

       1831 metų sukilimo Klaipėdos krašte atminčiai Kauno karo istorijos klubas paskyrė renginį, sąlyginai pavadintą “Istorijos pamoka”, vykusį 2001 m. liepos 13 – 15 dienomis Klaipėdoje. Atvyko klubai iš Lenkijos, Latvijos, Baltarusijos bei Rusijos federacijos. Pirmą dieną Jono kalnelio saloje buvo surengta XIX a. pr. mūšio inscenizacija, o kita dieną Klaipėdiečiams ir miesto svečiams Smiltynėje buvo parodyti Kopgalio tvirtovės įtvirtinimų puolimo ir gynybos inscenizacijos fragmentai.

       2001 m. rugsėjo 7-9 dienomis klubas dalyvavo 1831 m. sukilimo Lenkijos sostinės Volios priemiesčio gynybos rekonstrukcijoje Varšuvoje. Čia prie 170 metų, kartu su lenkų sukilėliais, kovėsi ir iš Lietuvos pasitraukę paskutinieji sukilėlių  būriai. Be dalyvavimo organizatorių numatytuose renginiuose, klubo nariai, savo iniciatyva, padėjo vainiką prie Nežinomo kareivio kapo. Ši iškilminga procesija daugeliui paliko neišdildomą įspūdį.

       2002 m. klubui buvo labai gausūs renginiais ir išvykomis. Jau vasario 8-10 dienomis dalyvauta istorinio mūšio, vykusio 1807 m. prie Preusisch-Eylau (dabar Bagrationovskas, Kaliningrado sritis) rekonstrukcijoje. Tragiškiausia tai, kad šiame mūšyje prieš 195 metus lietuviai kovėsi tiek Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I-ojo pusėje, tiek sąjungininkų – Rusijos ir Prūsijos – kariuomenėje. Atiduodant pagarbą prie išlikusio paminklo tame mūšyje žuvusiems kariams, pagerbti ir tautiečiai.

       Tų pačių metų gegužės 24 – 26 dienomis Ostrolenkos (Lenkijos Respublika) miesto mero bei Kurpių kultūros muziejaus kvietimu klubas dalyvavo 1831 m. gegužės 26 d. mūšio prie Ostrolenkos istorinėje inscenizacijoje.

       2002 metais sukako 190 metų nuo Prancūzijos-Rusijos 1812 m. karo (arba kitaip vadinamo II-ojo Lenkų karo) pradžios, tai yra prancūzų kariuomenės, vadovaujamos imperatoriaus Napoleono I-ojo, persikėlimo per Nemuną ties Kaunu. Šiam įvykiui paminėti Kauno karo istorijos klubas, bendradarbiaudamas su VŠĮ “Judrės parkas”, Nemuno saloje surengė didžiulį tarptautinį renginį.  Jo metu atkurti epizodai iš 1807 m. Tilžės taikos. Tik šiuo atveju imperatorius Napoleonas I ir Aleksandras I susitiko ant plausto viduryje Nemuno ne ties Tilže, bet ties Kauno priemiesčiu Aleksotu.  Sėkmingai pavyko ir pats Prancūzijos kariuomenės persikėlimas pontoniniu tiltu, kurį specialiai šiam renginiui nutiesė plk.ltn. J. Vitkaus inžinerinio bataliono kariai. Klubo iniciatyva Naugardiškėse, kur prieš persikėlimą buvo Napoleono štabas, atidengtas monumentas, skirtas šių įvykių prisiminimui (Aut. Albinas Fokas). Tačiau didžiausio žiūrovų  susidomėjimo sulaukė Deltuvos mūšio, vykusio 1812 metais netoli Ukmergės, inscenizacija, kurioje dalyvavo apie 430 dalyvių iš Lenkijos, Latvijos, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Prancūzijos ir Lietuvos. Renginys buvo plačiai nušviestas įvairių šalių telekompanijų, tarp kurių buvo ir garsiosios BBC bei Discovery. Renginį stebėjo tuometinis Krašto apsaugos ministras L. Linkevičius.

       Tais pačiais metais klubas dalyvavo Borisovo miesto (Baltarusijos Respublika) 900 m. jubiliejinėje šventėje;  Ukmergės savivaldybės kvietimu dar kartą surengė Deltuvos mūšio rekonstrukciją, šį kartą istorinėje vietoje – Deltuvos miestelyje, 6 km nuo Ukmergės; Rugsėjo 5 – 9 d.d. klubo artilerija šauniai pasirodė garsiose Borodino kautynėse, kur vien dalyvių buvo virš 2000, o pati rekonstrukcija savo pabūklų gaudesiu, dūmais, žirgų žvengimu tikrai priminė įvykius prieš 190 metų; lapkričio 15-17 dienomis klubas dalyvavo tarptautiniame renginyje “Berezinos diena - 2002” , kurio metu Baltarusijos Minsko karo istorijos klubas surengė bataliją, skirtą paminėti Prancūzijos kariuomenės atsitraukimo ir persikėlimo per Berezinos upę 190-ąsias metines.

       Ir galiausiai 2002 m. gruodžio 11 – 13 dienomis, telekompanijos BBC užsakymu, dalis Kauno karo istorijos klubo narių kartu su Rygos karo istorijos klubo nariais ( Prancūzijos kariuomenės 1-asis pėstininkų pulkas bei Imperatoriaus Gvardijos fuzilierių-grenadierių 1-asis regimentas) Turgeliuose bei Dubingiuose filmavosi, kuriant dokumentinį filmą apie Prancūzijos kariuomenės sugrįžimą į Vilniaus apylinkes. Šalta šių metu žiema bent dalinai leido pajusti, ką išgyveno genama šalčio bado bei rusų kazokų prancūzų kariuomenė.     

      2003 m. Gegužės 31 – liepos 1 dienomis KAM organizavo prancūzų karių perlaidojimo ceremonialą, kuriame Kauno karo istorijos klubas aktyviai dalyvavo ir surengė bataliją „Vilnius 1812 m.“. Joje dalyvavo apie 400 Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Lietuvos karo istorijos klubų narių. Renginį stebėjo KAS vadovybė. Tų pačių metų liepos 15 -17 dienomis klubas dalyvavo Lenkijos karo istorijos klubų tarptautiniame renginyje „Gvardijos švolažierių grįžimas“ Ciechanove.

      2004 m. Kauno karo istorijos klubas tapo pilnateisiu Europos karo istorijos klubų (Union of European military-historical clubs) sąjungos nariu, klubo narys A. Daugirdas joje atstovauja visiems Lietuvoms klubams.

      Tų pačių metų balandžio 2 d. klubas dalyvavo priėmimo į NATO proga KAM organizuotame renginyje. Labai atsakingai klubas ruošėsi 1794 m. sukilimui Vilniuje ir Lietuvoje paminėti skirtam renginiui „Vilnius 1794 m.“. Klubo štabas analizavo to laikotarpio įvairius istorinius šaltinius, apžiūrėjo Vilniaus miesto pastatus ir vietas, kuriose vyko Lietuvos kariuomenės ir vilniečių sudarytų dalinių kautynės su besiveržiančiais rusų kariuomenės daliniais, aptarė ir parengė busimos sukilimo inscenizacijos scenarijų. Į renginį, kurį rėmė KAM, atvyko klubai iš Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos, Rusijos ir Lietuvos. Susirinko apie 400 dalyvių. Prie klubų prisijungė ir Lietuvos karališkoji bajorų sąjunga, atstovavusi renginyje Vilniaus tautinės gvardijos dalinį. Pirmoje inscenizacijos dalyje buvo atkurta sukilimo pradžia 1794 m. balandžio 22 – 23 dienomis: „užimti“ Pacų rūmai, sargybinė prie Šv. Kazimiero bažnyčios, perskaitytas to laikmečio kreipimasis į Lietuvos gyventojus. Antroji dalis buvo skirta Vilniaus gatvių gynybai 1794 m. liepos 19 d. Šimtai vilniečių ir mieto svečių, gyvai stebėję šias istorines miesto akimirkas, galėjo nors kiek pajusti praeities dvelksmą.

      2005 m. bėgyje klubui teko dalyvauti įvairiuose renginiuose, iš kurių reiktų paminėti Varšuvą, Pultuską, Modliną – Lenkijoje, Peschierą – Italijoje ir neišdildomą atminimą visam gyvenimui palikusį grandiozinį Austerlicą (dabar Slavkov u Brna – Čekija), į kurį suvažiavo 4 tūkst. dalyvių iš viso pasaulio. Inscenizacijos maštabai, artilerijos ir kavalerijos gausa, panaudoti efektai leido pasijusti beveik tikrame mūšyje, po kurio visi liko gyvi ir sveiki.

      2006 m. klubui teko dalyvauti Deltuvos mūšio inscenizacijoje (Deltuva, Ukmergės raj.), mūšio prie Pultusko (Lenkija) 1806 m. jubiliejiniame renginyje, į kurį susirinko apie 2 tūkst. dalyvių iš įvairių Europos valstybių, mūšio tarp Prancūzijos ir Rusijos kariuomenių inscenizacijoje Ciechanove (Lenkija). Nors nedidelis (apie 200 dalyvių), tačiau įspūdingas renginys vyko gruodžio 2 d. Varšuvoje (Lenkija), skirtas 1830 – 1831 m. sukilimo pradžiai paminėti. „Mūšiai“ vyko sutemų apgaubtose Varšuvos senamiesčio gatvėse, kol galiausiai buvo „užimtas“ Arsenalas. Tūkstančiai varšuviečių, stebėjusių šį renginį, gausiomis ovacijomis palydėdavo klubo pabūklo šūvius. Įvertinimu gali būti klubo narių nuomonė, išsakyta renginiui pasibaigus – „...tokios istorinės akimirkos atperka visus organizacinius rūpesčius ir kelionės vargus“.

       Iš daugelio renginių, kuriuose dalyvavo klubas, norėtųsi išskirti 1997 m. vasarą Vilniuje vykusį Lietuvos prezidentūros atidarymą, kurio metu teko garbė saliutuoti patrankos šūviais, Lietuvos Respublikos prezidentų  inauguracijas, valstybinės dienos minėjimus Vilniuje, prezidentų vizitus Kaune, čekų premjero Milošo Zemano vizito Kaune metu – garbės sargybą prie Nežinomo kareivio kapo. Dalyvauti miestų ir miestelių jubiliejiniuose renginiuose bei šventėse yra ypač malonu, nes ten neišdildomą įspūdį palieka paprastų, neišlepintų renginių gausa, žmonių nuoširdumas, domėjimasis Lietuvių karo istorija, kariuomenės tradicijomis?

      Tapo tradicija, kad klubas dalyvauja svarbiausiose Lietuvos šventėse bei renginiuose. Jau beveik neįsivaizduojama Valstybės dienos (Mindaugo karūnavimo) šventė be pabūklų salvių. Ypatinga buvo 2004 m. Lietuvos Kariuomenės diena, Vilniuje Katedros aikštėje, išsirikiavus Lietuvos kariniams daliniams, stebint keturių valstybių prezidentams:  Latvijos – Vaire-Vike-Freiberga, Lenkijos - Aleksander Kwasniewski, Estijos – Arnold Ruutel ir Lietuvos – Valdui Adamkui, klubas atliko šventines salves iš didžiosios 1746 m. patrankos.

       2004 metų gegužės 10 dieną Kauno karo istorijos klubas išsiplėtė - grupė entuziastų jame įkūrė Viduramžių sekciją. Šio skyriaus pagrindinis uždavinys yra atkurti XIV-XV a. Teutonų ordino ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ginkluotę, šarvuotę ir tarpusavio konflikto metu buvusią kovos taktiką.

       Stengiamasi, kad Teutonų ordino broliai daugiau demonstruotų sunkią lakštinę šarvuotę, o Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kariai vilkėtų grandininiais šarvais, nors yra turinčių ir kombinuotą šarvuotę. Šios ginklų ir šarvų supanašėjimo tendencijos aprašytos daugelio tyrinėtojų knygose ir straipsniuose, nes gretima valstybių kaimynystė ir ilga tarpusavio konflikto istorija (apie 200 metų) turėjo didelės įtakos abiems pusėms. Jau seniai pastebėta, jog Teutonų ordinas naudojo nukariautų Prūsų šalmus ir skydus, tai pastebima iždinėse knygose ir užsakymuose meistrams (prusche helme ir prusche schilde). Neabejotina, jog Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės šarvuotė buvo įtakojama Teutonų ordino ir iš vakarų Europos atvykstančių riterių, bet didelės slaviškos LDK žemės darė ir rytietišką įtaką. Iš vakarų perimti tokie šalmai kaip: Bascinet, schaler, o iš slavų žemių šalmai su smaigalio pavidalo viršumi. Taigi šios valstybės esančios kryžkelėje tarp dviejų skirtingų karybos tradicijų yra labai įdomus ir tuo pačiu labai sunkus tyrinėjimo bei atkūrimo objektas.

Skyriaus struktūra paremta Teutonų ordino principu. Jam vadovauja Komtūras, o padeda Vaitas. Šarvų svoris gana didelis (20-30kg.) todėl aktyviai vyksta treniruotės, kuriose liejamas prakaitas ir "kartais" kraujas. Neskaitant sunkumų sparčiai tankėja narių gretos, įsigyjama šarvuotė ir ginkluotė arba pačių gaminama, kurios autentiškumui skiriamas ypač didelis dėmesys. 
       Jaunas klubo padalinys jau spėjo sudalyvauti įvairiuose renginiuose tarp jų "Žalgirio pergalės parke". Buvo pademonstruotos kelios kovos karo kirviais ir kardais. Nors lijo smarkus lietus žiūrovai neprarado susidomėjimo ir aktyviai palaikė karius.

Klubo nariams entuziazmo tikrai netrūksta. Planuojama plėsti klubo  veiklą. Šalia Lietuvos artileristų pradeda rikiuotis pėstininkų, jėgerių senovinėmis uniformomis pasipuošę vyrai, jau pasiūtos pirmosios 19 a. pradžios ulonų uniformos. Tai Prancūzijos kariuomenėje grafo M. Tiškevičiaus suorganizuoto 17-to Lietuvos ulonų pulko kavaleristai.

       Kad renginiai džiugintų akis ir širdis, klubo nariai negaili laisvo laiko valandų, savo kuklaus finansinio indėlio. Labai dėkingi suprantantiems ir paremiantiems. Klubas gyvuoja tam, kad ugdytų ir saugotų Lietuvos kariuomenės tradicijas, skatintų susidomėjimą ir meilę krašto istorijai. Lietuva turi kuo didžiuotis karybos istorijoje, todėl siūlome kartu atversti praėjusių šimtmečių puslapius ir padėti jiems atgyti.

Kauno karo istorijos klubo ,Didysis etmonas,                                                                                                    Arvydas Pociūnas 

LDK artilerijos generolas                           

Štabo viršininkas,

LDK artilerijos papulkininkis                                                                                                                                   Algimantas Daugirdas