Fotometraštis - 1999 metai

Gimė 1796 m. Šiaulių apskrityje. Prancūzų imperatoriaus Napoleono karų metu įstojo į 8-ąjį lenkų ulonų pulką, vadovaujama Jeronimo Bonaparto, vėliau Neapolio karaliaus. Sukilimo pradžioje, kovo 29 d., kartu su kitais sukilėlių būrių vadais J. Vaštoku, J. Grimaila, P. Semeta, J. Goštautu dalyvavo užimant Šiaulius. Mieste stovėjusi caro kariuomenės įgula apie 150 karių - buvo paimta į nelaisvę. Vėliau kariniuose veiksmuose dalyvavo generolo J. Simanovskio, visos Žemaitijos kariuomenės vado, daliniuose. Papulkininkis K. Herubavičius buvo Šiaulių apskrities sukilėlių dalinių vadas. Balandžio 8 d. kartu su E. Stanevičium, J. Gruževskiu ir keletu tūkstančių sukilėlių užėmė Raseinius, kuriuos laikinai buvo užvaldęs caro pulkininkas T. Bartolomėjus. Balandžio 27 d. K. Herubavičius kartu su P. Šemeta bandė užimti Joniškį, kurį gynė generolas M. Palenas, tačiau puolimas nepavyko. Papulkininkis K.Herubavičius buvo sunktai sužeistas birželio 16 d., kai sukilėliai bandė atsiimti Šiaulius. Po sužeidimo vadovavimų perėmė jo pavaduotojas P. Šemeta. Sukilimą numalšinus, K.Herubavičius emigravo į vakarus.

Vilniaus apskrities sukilėlių būrio vadas. Pasižymėjo dar Napoleono karų metu, garbingai pasirodė, kovodamas lenkų legionų sudėtyje Ispanijoje ir Italijoje. Prasidėjus sukilimui Lietuvoje, formavo naujus sukilėlių dalinius iš vietinių žmonių – tiek bajorų, tiek valstiečių. Majoras J. Giedraitis vadovavo Lietuvoje suformuotam 12-ajam ulonų pulkui, kuriame buvo apie 500 raitelių. Dalyvavo daugelyje mūšių ir susidūrimų su caro kariuomene Vilniaus apskrityje, taip pat svarbiausiose - birželio 19 d. Panerių kautynėse. Vėliau J. Giedraičio būrys narsiai kovėsi ties Nemenčine, Ukmerge, Švėkšna, Čekiške. Pulko vadas majoras J. Giedraitis žuvo kautynėse liepos 14 d. Žemaitijoje, netoli Gardamo, dengdamas generolo F.Rolando atsitraukimą.

Gimė 1797 m. Nuo 1819 m. stojo į susikūrusios Lenkijos Karalystės kariuomenės I linijinį pėstininkų pulką. J. Zalivskis buvo vienas pagrindinių sukilimo organizatorių Lenkijoje. 1830 m. pabaigoje atvyko į Kauno, Merkinės ir Gardino apylinkes ir bandė susisiekti su pažįstamais Rusijos kariuomenės Lietuviškojo korpuso karininkais, stengėsi juos nuteikti prieš caro valdžią, kalbino pereiti į sukilėlių pusę. Prasidėjus 1831 m. sukilimui Lietuvoje, su generolo A. Gelgaudo korpusu atvyko padėti vietiniams sukilėliams. Birželio 11d. su savo daliniais padėjo M. Prozorui užimti Kauną. Pulkininkas J. Zalivskis dalyvavo karo veiksmuose Marijampolėje, Trakuose, Merkinėje. Birželio 17 d. susijungė ties Trakais su šios apskrities vado V Matusevičiaus kariniu daliniu, birželio 19 d. didelės drąsos ir ryžto parodė Vilniaus (Panerių) kautynėse. Vėliau pasitraukė į Varšuvą. 1833 m. J. Zalivskio vadovaujama grupė emigrantų dar mėgino atgaivinti sukilimą Lietuvoje ir Lenkijoje, tačiau nepavykus pasitraukė į Prancūziją. J.Zalivskis mirė Paryžiuje 1855 m

Gimė 1774 m. Žemaitijoje, Belvederyje. Aktyviai dalyvavo T. Kosciuškos sukilime 1794 m. Nuo 1807 m. Napoleono I gvardijoje. Buvo asmeninis imperatoriaus adjutantas. Pasižymėjo kautynėse prie Prūsų Yluvos, apdovanotas prancūzų Garbės legiono kryžiumi, po Frydlando kautynių apdovanotas „Virtuti Militari" ordinu. Būdamas brigados generolu kunigaikščio J. Poniatovskio korpuse, dalyvavo 1812 m. kare prieš Rusiją. Prasidėjus 1831 m. sukilimui Lietuvoje, generolas grafas T. Tiškevičius buvo A. Gelgaudo paskirtas laikinosios sukilėlių vyriausybės Lietuvoje pirmininku. Sukilimui baigiantis, su generolo A. Gelgaudo korpuso kariais pasitraukė į Prūsijos teritoriją. Mirė 1852 m.

Gimė 1800 m., mokėsi Gardino gimnazijoje, kur įsigijo bendrąjį išsilavinimą. Įstojęs 1818 m. į Dominikonų vienuolyną, 1824 m. įšventintas vienuoliu. Liudvikas Jasinskis buvo 1794 m. sukilėlių vado Lietuvoje generolo Jokūbo Jasinskio brolėnas. Aktyviai dalyvavo balandžio 4 d. Ašmenos sukilime. Atvykus į Lietuvą gen. A. Gelgaudo korpusui, L. Jasinskis įsijungė į 12-ąjį lietuvių ulonų pulką, kuriam vadovavo kunigaikštis J. Giedraitis. Dalyvavo mūšiuose prie Šiaulių ir Pavandenės. Patekęs į nelaisvę, buvo kalintas ir ištremtas į Sibirą, tačiau jam pavyko iš tremties pabėgti ir pasiekti Prancūziją. Dvasininko L. Jasinskio dalyvavimas 1831 m. sukilime nebuvo išimtis: yra žinoma, kad sukilime dalyvavo Punios klebonas Klepočius, Švenčionių kunigas A. Labutis buvo sukilėlių būrio vadas.

Gimė 1792 m. Naugarduko apylinkėje. Stojo tarnauti į Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I kariuomenėje suformuotą 19-ąjį lietuvių ulonų pulką, pasižymėjo kovose Rytprūsiuose. Vėliau tarnavo suformuotoje Lenkijos Karalystės kariuomenėje. 1831 m. sukilimo Lietuvoje metu dalyvavo formuojant sukilėlių dalinius Ukmergės apskrityje. Iš vietinių sukilėlių suformuotas 13-asis lietuvių ulonų pulkas, jo vadu paskirtas majoras A. Jonavičius (vėliau papulkininkis). Dalyvavo Šiaulių kautynėse liepos 7 d., kur mūšis truko 10 vai. ir sukilėliai j miestą buvo įsiveržę net 7 kartus. Pasižymėjo kautynėse ties Alanta, Molėtais, liepos 23 d. dengė generolo Dembinskio persikėlimą per Nemuną, rugpjūčio 3 d. pasiekė Varšuvą, dalyvavo miesto gynyboje.

Gimė Padubysyje, Kelmės apskrityje, 1796 m. Studijavo Vilniaus universitete. Raseinių apskrities sukilėlių vadas, vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo kovinius veiksmus su Rusijos kariuomenės pulkininko T. Barlolomėjaus vadovaujamais daliniais. E. Stanevičius buvo ir sukilimo metu Tytuvėnuose įkurtos Visos Žemaitijos centrinės vyriausybės pirmininkas. Dalyvavo mūšiuose prie Raseinių balandžio 5 d., prie Eržvilko - gegužės 19 d. Sukilimą nuslopinus, su paskutiniais sukilėlių daliniais paliko Žemaitiją, pasitraukdamas per Prūsijos Karalystę j Prancūziją. Aktyviai dalyvavo lietuvių emigrantų kultūrinėje veikloje

Gimė 1791 m. Kelcų vaivadijoje, mirė 1864 m. Paryžiuje. 1807 m. baigė inžinerinę mokyklą. Aktyviai dalyvavo imperatoriaus Napoleono karuose. Karinę tarnybą pradėjęs poručiku, 1830-1831 m. sukilimo metu jau turėjo pulkininko laipsnį. Kariniuose veiksmuose dalyvavo generolo Antano Gelgaudo korpuso sudėtyje, kuris buvo atsiųstas į Lietuvą padėti vieliniams sukilėliams. Kurį laiką buvo vyriausiojo sukilėlių vado Lietuvoje A.Gelgaudo pavaduotojas. Kai tapo aišku, kad sukilimas Lietuvoje galutinai pralaimėjo, generolas H. Dembinskis, sumaniai manevruodamas ir apeidamas gausius priešo kordonus, išvedė savo dalinį iš priešo užnugario ir pasiekė Varšuvą. Taip buvo išsaugota nemaža lenkų ir lietuvių sukilėlių gyvybių. Nurnajšinus sukilimą Lenkijoje, emigravo į Prancūziją. 1838m. tarnavo Egipto kariuomenėje, dalyvavo karo veiksmuose prancūzų pusėje. 1849 m. H.Dembinskis dalyvavo vengrų revoliucijoje, kartu su L. Košutu kovojo už vengrų tautos laisvę. Kurį laiką buvo net Vengrijos sukilėliu vyriausiasis vadas. Numalšinus vengrų revoliuciją, emigravo į Turkiją iš ten pasitraukė i Prancūziją. Mirė Paryžiuje 1864m

Gimė 1807 m. Vilniuje, ten pat studijavo universitete. Aktyviai dalyvavo 1831 m. balandžio 4 d. Ašmenos sukilime, vadovavo vietiniams sukilėliams. J. Zenkavičiaus vedami sukilėliai užėmė Ašmenos miesto arsenalą, įsigijo daug ginklų ir amunicijos, paėmė į nelaisvę caro kariuomenės Įgulą. Kai Ašmenoje buvo suformuota apskrities sukilėlių vadovybė, J. Zenkavičius tapo apskrities sukilėlių vado grafo Karolio Pšesdzeckio adjutantu. Švenčionyse įkūrė vadinamąjį mirtininkų "Nevilties legioną", kuris pasižymėjo nepaprasta narsa ir drąsiais karo žygiais. Vėliau J. Zenkavičiaus vadovaujami daliniai tęsė kovą generolo A. Gelgaudo korpuso sudėtyje. Sukilimui baigiantis, su generolo H. Dembinskio daliniais prasibrovė pro priešo apsupimą ir kartu su kitais Lietuvos sukilėlių likučiais bei lenkų kariuomenės daliniais pasiekė Varšuvą. Vėliau emigravo į Prancūziją, labai sunkiai išgyveno okupuotos Tėvynės likimą ir mirė 1833 m. Paryžiuje palyginti labai jaunas.

Gimė 1801 m. Kaune, Romainiuose. Kauno apskrities sukilėlių vadas. Jo nurodymu sukilimas Kauno apskrityje prasidėjo kovo 27 d. Jonavos užėmimu. M. Prozoro vadovaujami sukilėliai jau balandžio 8-9 d. bandė užimti Kauną, tačiau pirmas bandymas buvo nesėkmingas. Dalyvavo kautynėse prie Rumšiškių, Kleboniškio, Turžėnų, Karmėlavos, balandžio 29 d. smarkiai priešinosi rusų generolo N. Sulimos daliniams prie Kėdainių. Atvykus į Lietuvą generolo A. Gelgaudo vadovaujamam korpusui, majoras M. Prozoras su naujai surinktu sukilėlių būriu įsijungė į generolo H. Dembinskio dalinius. Birželio 27 d. M. Prozoras su Kauno įguloje esančiu 1 pėstininkų pulku bei raitininkų eskadronu, kuriam asmeniškai vadovavo, organizavo Kauno miesto gynybą. Po mūšio už Panevėžį (liepos 5 d.) pergrupavus sukilėlių kariuomenę, kartu su H. Dembinskio baliniais prasiveržė pro rusų apsupimą ir pasitraukė į Lenkijos Karalystės teritoriją. Numalšinus sukilimą Lenkijoje, emigravo į Prancūziją. Po 1855 m. amnestijos grįžo į Lietuvą, Mirė Vilniuje 1886m. Už nuopelnus 1831m.,sukilime buvo apdovanotas "Virtuti Militari‘‘ kryžiumi.

Imperatoriaus Napoleono armijos pulkininko Kazimiero Pliaterio sūnus Cezaris gimė 1810 m. Vilniuje. Studijavo Vilniaus ir Varšuvos universitetuose. Prasidėjus Lietuvoje sukilimui, suorganizavo kelis sukilėlių būrius Dusetų apylinkėse ir Žemaitijoje. Viename iš būrių buvo jo pusseserė E. Pliaterytė. Kaip eskadrono vadas dalyvavo kautynėse gegužės mėnesį prie Dusetų ir prie Ukmergės. Baigiantis sukilimui, persirengęs valstietiškais rūbais, padėjo slapstytis sergančiai savo pusseserei. Pasiekė Varšuvą, ten buvo apdovanotas „Virtuti Militari" ordinu. Vėliau, kaip ir daugelis kovotojų iš Lietuvos, pasitraukė į Prancūziją. Paryžiuje buvo vienas iš "Lietuvos Draugijos" organizatorių. Nuo 1842 m. apsigyveno Lenkijoje. Mirė 1869 m.

Gimė 1801 m. Trakų apskrityje, Ausieniškėse. Mokslus ėjo Kaune, vėliau studijas tęsė Vilniaus universitete. Prasidėjus Lietuvoje 1831 m. sukilimui, pats asmeniškai suorganizavo didelį sukilėlių būrį, kuris vėliau buvo įjungtas į Trakų apskrities sukilėlių vado kunigaikščio Gabrieliaus Oginskio pajėgas, tapo jo pavaduotoju. V. Matusevičiui buvo suteiktas papulkininkio laipsnis. Pasižymėjo gera orientacija ir puikiu vadovavimu. Balandžio 3 d. V. Matusevičius suorganizavo Trakų užėmimą. Kartu buvo paimtas Trakų ceikhauzas, kuriame sukilėliai rado 335 naujus šautuvus ir daug amunicijos. Iš miesto kalėjimo buvo paleista apie 40 žmonių, įkalintų caro administracijos. Dalis jų iš karto prisijungė prie sukilėlių. Balandžio mėnesį dalyvavo ginant Kėdainius. Gegužės mėnesį į V. Matusevičiaus vadovaujamą būrį įsijungė daug Vilniaus universiteto studentų, mėnesio pabaigoje sukilėlių skaičius išaugo iki 1000 žmonių. Aktyviai dalyvavo birželio 19 d. Panerių kautynėse, kurios taktiškai buvo mūšis už Lietuvos sostinę - Vilnių. Po pralaimėtų kautynių Paneriuose V. Matusevičiaus daliniai buvo įjungti į generolo A. Gelgaudo korpusą. Mūšio už Šiaulius metu V. Matusevičiaus batalionas dengė gen. H. Dembinskio užnugarį. Nuslopinus sukilėlių pasipriešinimą V. Matusevičius kartu su H. Dembinskiu bei kitais lenkų ir lietuvių sukilėliais pasiekė Varšuvą, dalyvavo jos gynyboje, iš ten vėliau emigravo i užsienį. Po amnestijos 1858m. Grįžo į Lietuvą, mirė gimtosiose Ausieniškėse

Gimė 1808 m. Kelmėje. Vienas aktyviausių 1831 m. sukilimo Lietuvoje dalyvių. J. Gruževskis priklausė slaptam sukilėlių komitetui, kurio pagrindu kovo 28 d. sudaryta Laikinoji Raseinių apskrities sukilėlių valdžia. Buvo vienas iš vadinamojo "Lietuvos Manifesto" redaktorių, kuriame buvo aiškiai suformuoti Lietuvos sukilėlių tikslai. Pačioje sukilimo pradžioje, kovo 26 d., suorganizavo Raseinių užėmimą. Balandžio mėnesį J. Gruževskis beveik vien iš vietinių savanorių suorganizavo ulonų pulkų, kuriame buvo 550 raitininkų. Sis rinktinis pulkas buvo apginkluotas ir apmundiruotas paties J. Gruževskio lėšomis. Dalyvavo balandžio 8 d. kautynėse pakartotinai užimant Raseinius, gegužės 4 d. kovėsi prie Šeduvos su rusų generolo leitenanto N. Sulimos daliniais, atkakliai priešinosi rusų daliniams gegužės 19 d. prie Eržvilko. Sukilimui Lietuvoj išblėsus, J. Gfuževskis vienas paskutiniųjų paliko Tėvynę, spalio pabaigoje iš Žemaitijos pasitraukdamas į Prūsijos Karalystę. 1863 m. sukilimo metu dalyvavo emigrantų Elitinėje veikioje. Mirė Paryžiuje 1865m

Gimė 1784 m Aktyviai dalyvavo imperatoriaus Napoleono I žygiuose. Kaip ir daugelis, tikėjosi su prancūzų pagalba atstatyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumą. Vadovavo prancūzų imperatoriaus lietuviškajai gvardijai, buvo Napoleono generalinio štabo narys. Prasidėjus sukilimui Lietuvoje, balandžio mėnesį išrinktas Trakų apskrities sukilėlių vyriausiuoju vadu. Birželio 10 d. generolo A. Gelgaudo įsakymu paskirtas Laikinosios centrinės sukilėlių vyriausybės vicepirmininku. Karo veiksmuose dalyvavo, dažnai permesdamas savo pajėgas po visą Lietuvą, ne kartą padėjo Žemaitijos sukilėliams. Sukilimą nuslopinus, emigravo į užsienį. Mirė 1842 m. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

Grafaitė Emilija Pliaterytė

Gimė 1806 m. Vilniuje. Prasidėjus Lietuvoje sukilimui, kovo 29 d., persirengusi vyriškais drabužiais, įsijungė j sukilėlių gretas Antazavėje. Balandžio mėnesį dalyvavo kautynėse ties Zarasais, Dusetomis. Kurį laiką buvo Ukmergės šaulių, vadovaujamų K. Parčevskio, dalinyje, vėliau įsijungė į Panevėžio apskrities sukilėlių vado K. Zaluskio dalinius. Generolas D. Chlapovskis suteikė E. Pliaterytei kapitonės laipsnį ir pavedė vadovauti I lietuviško pėstininkų pulko 1-ajai kuopai. Dalyvavo M. Prozoro vadovaujamoje Kauno gynyboje, pasižymėjo narsumu mūšyje prie Šiaulių. Sunkiai sirgdama, traukėsi su pusbroliu C. Pliateriu į Prūsiją, tačiau, ligos palaužta, mirė 1831 m. gruodžio 23 d. Palaidota Kapčiamiesčio kapinėse.

Pranciškus Šemeta

Gimė 1802 m. Žemaitijoje. Baigęs mokslus Raseiniuose, toliau studijavo Vilniaus universitete. Aktyviai reiškėsi formuojant sukilėlių būrius Šiaulių apskrityje. P. Šemeta buvo Šiaulių apskrities sukilėlių vado K. Herubavičiaus pavaduotojas. Pasižymėjo sukilėliams puolant Šiaulius. Birželio 16 d. mūšio metu sužeidus K Herubavičių, P. Šemeta buvo paskirtas naujuoju Šiaulių apskrities sukilėlių vadu.Dalyvavo kovo 27 d. kautynėse Baisogaloje, kur sukilėliai užėmė ceikhauzą ir įsigijo nemažai amunicijos ir ginklų. Kovėsi prieš rusų kariuomenės dalinius ties Raseiniais, Tytuvėnais, Joniškiu, Pavandene. Po sukilėlių pralaimėto mūšio ties Paneriais (birželio 19 d.), pergrupuojant kariuomenę, P. Šemetos vadovaujami daliniai buvo įjungti į lenkų generolo F. Rolando korpusą. Kartu kaudamiesi prieš gausias priešo pajėgas, lietuvių ir lenkų sukilėlių daliniai prasibrovė prie Prūsijos Karalystės sienos, ją perėjo ir buvo internuoti. Iš Prūsijos P. Šemeta emigravo į Prancūziją, ten įstojęs į kariuomenę, kaip prancūzų armijos karininkas dalyvavo karinėse kampanijose Belgijoje ir Egipte. Mirė 1882 m. Drezdene.

Antanina Tomaševska

Gimė 1814 m. Raseiniuose. Buvo auklėjama Kražių benediktinių vienuolyno mokykloje. Sukilimo metu Įstojo į J. Graževskio vadovaujamą karinį dalinį. Generolas F. Rolandas suteikėjai paporučikio laipsnį. Pasižymėjo kautynėse prie Šiaulių ir Plemborgo. Nuslopinus sukilimą, su gen. F. Rolando daliniais pasitraukė į Prūsiją ir buvo internuota.

Marija Rašanavičiutė

Gimė 1809 m. Lietuvoje. Buvo mergaičių pensionato mokytoja. Prasidėjus sukilimui, įstojo į sukilėlių dalinį. Buvo grafaitės Emilijos Pliaterytės adjutante, turėjo poručiko laipsnį. Dalyvavo karo veiksmuose Ukmergės apskrityje, Maišiagaloje, Vilniaus kautynėse. Po pralaimėtų lemiamų kautynių su generolo A. Gelgaudo daliniais traukėsi Prūsijos Karalystės link, ten vėliau buvo internuota ir emigravo į užsienį.

Panerių kautynės

1831 m. birželio 19 d.

1831m. lapkričio 29 d. sukilimas prasidėjo Varšuvoje ir greitai apėmė visą Lenkijos karalystę.

1830m. kovo 25 d. sukilimas prasidėjo ir Lietuvoje. Lenkų ir lietuvių tikslas buvo vienas - išsivaduoti iš Rusijos imperijos vergovės. Lietuvos sukilėliams į pagalbą atvykt) nedideli Lenkijos kariuomenės daliniai. Jungtinei sukilėlių kariuomenei Lietuvoje vadovavo generolas Antanas Gelgaudas. Sukilėlių vyriausiame štabe gerai suprato (nors ir pavėluotai), kad sukilimo politinė ir karinė sėkmė - Vilniaus užėmimas.

Pagaliau birželio 18 d. sukilėlių kariuomenė persikėlė per Nerį, išsidėstė ties Rykantais ir priartėjo prie Vilniaus. Sukilėlių kariuomenės pagrindą sudarė:

2-asis pėstininkų pulkas, 6-asis raitųjų jėgerių pulkas, 12-asis ulonų pulkas, Trakų sukilėlių daliniai.

Šie daliniai galėjo turėti apie 13 tūkst. karių su 28 artilerijos pabūklais.

Čia neįtraukti generolo H.Dembinskio daliniai, kurie privalėjo improvizuoti puolimą Žaliojo tilto per Nerį link ir priversti priešą nukreipti šia linkme nemažą dalį savo jėgų-

Lietuvių ir lenkų jungtinės kariuomenės pagrindą sudarė reguliarūs daliniai, tik Trakų ir kitų apylinkių daliniai buvo nereguliarūs.

Rusijos karinė vadovybė Lietuvoje taip pat gerai suprato Vilniaus svarbą. Gegužės pabaigoje

Panerių aukštumose, kur susikerta trys keliai (Kauno, Trakų, Gardino), vedantys į Vilnių, mieste dislokuota rusų kariuomenė įrengė stiprią gynybos poziciją. Be lauko įtvirtinimų, rusai ypač gerai išsprendė artilerijos išdėstymą. Salia koplyčios (žiūrėti schemą) esantys įtvirtinimai tapo visos Panerių gynybos linijos centru. Čia koplyčios papėdėje buvo išdėstyta Lengvoji baterija: 6 svarų patrankų - 6 vnt. Ir 1/4 pūdo vienaragių - 2 vnt. Kalvos viršuje išsidėstė Baterinė (sunkieji pabūklai) baterija: 12 svarų patrankų - 4 vnt. Ir 1/2 pūdo vienaragių - 4 vnt. Iš viso - 18 artilerijos pabūklų. Fronto kairiajame ir dešiniajame sparnuose taip pat buvo išdėstyta artilerija, už jos rikiavosi pėstininkai, kiek toliau - kavalerija.

Kautynėms paruoštą Rusijos kariuomenės pagrindą sudarė: Leibgvardijos lietuviškasis pėstininkų pulkas, Leibgvardijos Voluinės pėstininkų pulkas, 6-asis karabinierių pulkas, Leibgvardijos grafo Arakčejevo grenadierių pulkas, 9-asis jėgerių pulkas, 48-ojo (lietuviškojo) jėgerių pulko kuopos, 96-ojo Vilniaus pėstininkų pulko kuopos, Leibgvardijos Podolės kirasyrų pulkas, Leibgvardijos Jo Didenybės ulonų pulkas, Novomirgorodo ulonų pulkas.Orcnburgo ulonų pulkas, Leibgvardijos kazokų pulkas. Iš viso: 17 000 karių ir 58 artilerijos pabūklai. Visai rusų gynybai turėjo vadovauti amžiumi vyresnis generolas leitenantas grafas D.Kuruta, bet pastarasis vadovavimą (laikinai) perdavė gabiam generolui leitenantui baronui D.Osten-Sakenui. Leibgvardijos lietuviškojo pėstininkų, Leibgvardijos Podolės kirasyrų, Atskirojo lietuviškojo korpuso Vilniaus pėstininkų, 48-ojo jėgerių pulkuose eiliniai kariai, raiteliai, žemesnio laipsnio karininkai buvo daugiausia iš Lietuvos. Žiaurus likimas tautiečius suvedė į brolžudiškas kautynes. Rusai priešais savo gynybos liniją, ypač centre, patrankos šūvio nuotoliu išpjovė mišką, netoli linijos iki pusės nupjauti ir nuversti medžiai sudarė stiprią kliūtį puolantiesiems.

Vangus sukilėlių kariuomenės artėjimas prie Vilniaus rusams sudarė geras sąlygas pasiruošti gynybai. Vienas jų štabo karininkas stebėjosi, kodėl birželio 17-18 d. sukilėliai nerengė atakų Vilniui užimti. Minėtomis dienomis į Vilnių spėjo atvykti Gvardijos divizija ir artėjo I rezervo divizija.

Matydami stiprią rusų įgulą su gerai paruošta gynyba, sukilėlių kariuomenės štabo viršininkas pulkininkas F.Doterivas, generolas D.Chlapovskis mėgino vyriausiąjį vadą generolą A.Gelgaudą atkalbėti nuo puolimo ir pasitraukti, bet jis riktelėjo: „Trauktis - aš nenoriu!" Jo planas buvo paprastas: prasiveržus sukilėlių daliniams pro priešo gynybos liniją, priversti jį trauktis pro labai sudėtingą Panerių kalvų reljefą ir bėgantį sutriuškinti.

9 vai. sukilėlių artilerija atidengė ugnį, bet dėl nepatogaus reljefo ji buvo silpna ir nesukoncentruota. Pulkininko J.Zalivskio Trakų sukilėlių daliniai, palaikomi 2-ojo jėgerių pulko bataliono, puolė rusų kairįjį gynybos sparną, tačiau rusų 6-asis karabinierių pulkas ataką atmušė.

Generolo F.Rolando vadovaujami lenkų 2-asis ir 4-asis jėgerių pulkai puolė rusų pozicijų dešinįjį sparną nuo Kauno kelio, tačiau stipri rusų artilerijos pabūklų ir pėstininkų šautuvų ugnis privertė lenkus pasukti į kairę. Čia jie nusileido Neries link ir susikovė su Leibgvardijos Voluinės pėstininkų pulko kariais. Po smarkaus susišaudymo rusų gvardiečiai, remiami dviejų pabūklų, perėjo į durtuvų ataką.

Po trumpų ir įnirtingų kautynių, patyrę nemažų nuostolių, lenkų batalionai pradėjo trauktis atgal ta pačia kryptimi, iš kur pradėjo puolimą.

Rusų gynybos centrinius įtvirtinimus atakavo 7-asis lenkų pėstininkų pulkas, vadovaujamas pulkininko F.Koso ir 2-asis (lietuvių) pėstininkų pulkas, vadovaujamas pulkininko S.Radziševskio. Pulkas tik prieš 5 dienas buvo suformuotas, ir kariai jaudinosi.

Prasidėjus pirmajai atakai, pirmieji žygiavo ginklo broliai lenkai, už jų - lietuviai. Nuo priešo artilerijos ugnies lietuvių kariai pradėjo gultis ant žemės, tik po pulko vado pulkininko S.Radziševskio nuoširdaus kreipimosi jie apsiramino ir drąsiai nužygiavo į mūšį. (Vėliau pulkas pasižymėjo daugelyje mūšių ir dalyvavo Varšuvos gynyboje). Puolančiuosius pasitiko nupjautų medžių kliūtys, jas įveikus, tiesiai į puolančiuosius kartečėmis pliekė priešo pabūklai ir batalioninė pėstininkų šautuvų ugnis. Keturias valandas vyko abiejų pulkų atakos, per šį laiką rusų centrinės gynybos artilerija vieno kvadratinio kilometro plote į atakuojančiuosius paleido ne mažiau 2 560 stambių sviedinių ir91 440 smulkių sviedinių. Lietuviai ir lenkai krito negyvi ant Lietuvos žemelės.

Generolas A.Gelgaudas, palikęs štabą, pats dalyvavo mūšyje. Jis nesislėpė, stengėsi būti visur pirmas, pataikęs sviedinys užmušė jo žirgą. Daugeliui atrodė, kad jis ieškojo mirties. Generolas aiškiai suprato, jog priešo neįveiks ir mūšis pralaimėtas. Daug kartų energingai atakavę rusų gynybos centrinius įtvirtinimus, sukilėlių pėstininkai buvo priversti trauktis.

Sukilėlių kariuomenės atsitraukimą generolas A.Gelgaudas pavedė organizuoti generolui D.Chlapovskiui, kurio žinioje buvo paliktas 1-asis ulonų pulkas, Kališo raitelių dalinys, kuopa jėgerių ir viena artilerijos baterija.

Generolas leitenantas D.Osten-Sakenas dešiniajame gynybos sparne išrikiavo kavaleriją.

Pirmasis atakuoti gavo įsakymą Orenburgo ulonų pulkas. Pasigirdo eskadronų vadų komandos: „Pikes - į rankas!", „Pikes - mūšiui!", „Eskadronai - iš vietos tiesiai risčia marš!". Griežiant trimitams, laukas sudrebėjo nuo 400 raitelių riksmo ir žirgų kanopų, nuleistų pikių vėliavėlių šlamėjimo.

Tuo pat metu pasigirdo sukilėlių (lenkų) 1-ojo ulonų pulko eskadronų vadų komandos. Šio pulko ulonai taip energingai atakavo priešą, kad Orenburgo ulonų pulkas buvo prapjautas kaip pyragas ir išsklaidytas. Jiems į pagalbą atskubėjo 400 Novomirgorodo pulko raitelių, tačiau ir šie neatlaikė sukilėlių ulonų smūgio ir išsilakstė. Sukilėlių ulonai, pastebėję du priešo pabūklus, kurie ruošėsi pliekti į juos, nelaukė, kol iššaus. Iškapojo artileristus ir ruošėsi išsitraukti pabūklus, tačiau vėl užpuolė persitvarkęs Orenburgo ulonų pulkas. Vėl įvyko karštos kapotynės ir vėl priešo ulonai paliko mūšio lauką. Tačiau sukilėlių ulonai pavargo. Kautynėse žuvo 18 ir sužeisti 43 rateliai. Generolas D.Chlapovskis davė įsakymą trauktis, ir jie susijungė su ariegardo Haliniais Sukilėliai trankėsi visu frontu, vieni Trakų keliu, kiti - Kauno. Generolo leitenato D.Osten-Sakcno įsakymu prasidėjo sukilėlių persekiojimas. Persekiojo Leibgvardijos lietuvių pėstininkų, Leibgvardijos Podolės kirasyrų, 9-ojo jėgerių pulko kariai.

Mūšiui pasibaigus, generolas leitenantas D.Kuruta prisiminė, kad jis čia vyresnis ir įsakė persekiojimą nutraukti. Jis manė, kad sukilėliai naktį gali atsitraukę persitvarkyti ir rytą pulti Vilnių nuo Ukmergės pusės, tada reikės atremti naują puolimą. Sukilėliai net neketino atakuoti, jie buvo labai išvargę, rezervų neturėjo, o svarbiausia - visi suprato, jog, neužėmus Vilniaus, sukilimas jau pralaimėtas. Visų nuotaika sugniuždyta.

Sukilėliai mūšyje neteko apie 2 000 karių, iš jų 600 žuvo (jie palaidoti Panerių kalvų papėdėje, netoli autostrados). Rusai neteko 364 karių, jie palaidoti Panerių kapinaitėse.

Sukilėliai Panerių kautynes pralaimėjo dėl daugelio priežasčių, bet svarbiausios buvo šios:

Generolas A.Gelgaudas buvo drąsus karys, bet prastas karvedys - tai labai atsiliepė kautynių eigai.

Panerių kautynės nederamai pamirštos. Mūsų pareiga -sutvarkyti mūšio lauką, sukilėlių kapus. Taip pagerbsime tautos istoriją, savo prosenelių garbingus žygius. Siame lauke su ginklu rankose petys į petį su lietuviais kovėsi lenkai, baltgudžiai prieš bendrą tautų priešą - Rusijos imperiją