PRANCŪZMETIS VILNIUJE

Trumpas 1812 m. laikotarpis, kuris Lietuvoje prasidėjo birželio mėnesio pabaigoje ir baigėsi gruodžio pradžioje, vadinamas prancūzmečiu. Tuo metu imperatoriaus Napoleono vadovaujama Didžioji Armija veržėsi į Rusiją, o nesugebėjusi sutriuškinti šios šalies kariuomenės, buvo priversta trauktis tuo pačiu keliu. Lietuva matė Napoleono armiją — galingą užkariautoją, vėliau - pralaimėjusią, besitraukiančią.Birželio 28 d. Vilnius tapo Prancūzijos Respublikos laikinuoju politiniu ir administraciniu centru. 19 dienų mieste Napoleonas intensyviai tvarkė karo ir užimto krašto reikalus. Per visą karo laikotarpį mieste rezidavo Pran­cūzijos užsienio reikalų ministras H. B. Maret, kuriam imperatorius su­teikė daug teisių karo ir politikos klausimais; per jį Napoleonas palaikė ryšius su Europa. Į Vilnių atvyko Prūsijos, Saksonijos, Badeno, Austrijos, Danijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) diplomatiniai atstovai. JAV ambasadorius Joell Barlow buvo atvykęs iš Paryžiaus į Vilnių tęsti derybų dėl prekybinės sutarties. Mieste gyveno užsienio pirkliai, amatininkai bei kariškių šeimos. Napoleoną ir Didžiąją Armiją Lietuvos gyventojai sutiko palankiai, kaip išvaduotojus. Vilnius vėl tapo formaliai atkurtos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostine su jame reziduojančia Lietuvos laikinąja Vyriausybės komisija ir Napoleono administracijos šioje šalyje pareigūnais - Lietuvos generalgubernatoriumi, generolu D. Hogendorp, Napoleono komisaru Lietuvoje E.Bignon. Siame mieste buvo formuojama dalis Lietuvos kariuomenės. Per trumpą laiką susikūrė 18-asis pėstininkų pulkas ir Tautinė gvardija. Per Kauną ir Vilnių ėjo pagrindinis komunikacinis kelias tarp Paryžiaus ir Maskvos, kuriuo nuolatos žygiavo papildomi kariniai daliniai, buvo transportuojamas maistas bei amunicija, vežama korespondencija. Laiškai iš Maskvos estafete Vilnių pasiekdavo per 6 dienas, o iš Paryžiaus -per 10 dienų. Imperatorius pasirinko Vilnių ne tik kaip politinį ir administracinį centrą, bet kaip savo armijos užnugario svarbiausią karinę bazę bei atramos tašką. Čia veikė dideli maisto, amunicijos ir ginklų sandėliai. Vienuolynų patal­pose įrengtose karo ligoninėse tilpo iki 6 000 sužeistų ir pasiligojusių Na­poleono armijos karių.Prancūzmečiu gerokai pasikeitė Vilniaus miesto visuomenės gyvenimas. Vietinė valdžia pasistengė, kad būtų atidarytas teatras, kuriame koncertavo artistai iš Varšuvos bei skrajojanti trupė iš Paryžiaus. Reikšmingesniems Pran­cūzijos įvykiams ir pergalėms Rusijoje pažymėti mieste buvo rengiamos šven­tės, kurių metu vykdavo kariniai paradai, nemokami vaidinimai. Pagrindinių gatvių pastatai būdavo šventiškai papuošti. Taip jau susiklostė, kad Didžiajai Armijai besitraukiant iš Rusijos, Lietuva, ypač Vilnius, tapo išskirtine vieta. Būtent čia įvyko šiurpiausia katastrofa. Šiuo atveju skaičiai labai iškalbingi, kadangi jie padeda suvokti katastrofos mastą, jos specifiškumą. Tuometinės Vilniaus gubernijos teritorijoje, apy­tikriai 100 kilometrų spinduliu aplink Vilniaus miestą, žuvo apie 80 000 Napoleono armijos karininkų ir karių. Iš jų - beveik 40 000 Vilniaus mieste bei jo apylinkėse. Tai reiškė, kad Didžiosios Armijos beveik nebeliko. Tokio įvykio unikalumą bendrame Napoleono epochos karų kontekste lemia tai, kad daugelio žuvusiųjų pagrindinės mirties priežastys yra nesusijusios su dalyvavimu mūšiuose, ypač kai kalbama apie mirusius pačiame mieste. Tiksliai žinoma, kad tuo metuVilniuje didesnių priešininkų susidūrimų, kuriuos būtų galima įvardyti kaip mūšius, nebuvo. Susidūrimų ties Aušros vartais ir kelyje į Kauną ties Panerių kalvomis nuostoliai buvo labai maži. Mirčių priežastis šiuo atveju buvo kompleksinė - dėl badavimo ir nuovargio atsiradęs fizinis išsekimas, šaltis ir ligos. Daugeliui tiesiog nepakako fizinių jėgų pasiekti maisto skirstymo vietas. Tik taip galima paaiškinti iš tiesų paradoksalią situaciją, kai žmonės mirė dėl bado, nors miesto sandėliuose maisto atsargų tikrai nestigo. 2002 metais Vilniaus mieste vykusių archeologinių tyrimų metu surasta didžiulė Didžiosios Armijos kapavietė. Tai yra būtent 1812 m. įvykių au­kos. Rasta iki 3000 palaidotų karių iš maždaug 40 pulkų, atstovaujančių įvairias armijos rūšis: kavaleriją, artileriją, jūreivius, gvardiją, pėstininkus, kurių buvo daugiausia. Likimo ironija, tačiau kariai atgulė ten, kur prieš keletą mėnesių buvo patys įrengę artimiausiose miesto prieigose gynybinius įtvirtinimus, ku­rie turėjo prancūzams pagelbėti ginant miestą nuo priešų. Pagal numaty­tą paskirtį jais nesuspėta pasinaudoti. Prancūzmetis Lietuvoje yra neatsiejama Europos istorijos dalis. Šį trumpą krašto istorijos laikotarpį galima įvardyti kaip neišsipildžiusių vilčių — su Prancūzijos pagalba atkurti prarastą nepriklausomybę — metą. Būtent to laikotarpio įvykiai padėjo tautai nepamiršti laisvės ir nepriklausomybės idė­jos, kuri lietuviams buvo aktuali per sekančius šimtmečius. Todėl 1812 m. istorijos atgaivinimas ir puoselėjimas yra svarbus Lietuvos valstybei bei jos sostinei Vilniui ir šiandien.

Aušros vartai

1812 m. birželio 28 d. apie vidurdienį pro Aušros vartus Napoleonas su gausia palyda įžengė į miestą. Gruodžio mėnesio pradžioje pro tuos pačius vartus traukėsi pralaimėjusios Napoleono armijos kariai. Gruodžio 8 d. šioje vietoje susidarė didelės grūstys, kadangi miesto įgulos sargyba pirmiausia stengėsi praleisti į miestą kovinę rikiuotę išlaikiusius dalinius. Daugelio tų įvykių dalyvių priminimuose šis susigrūdimas lyginamas su tragiškais persikilimo per Berezinos upę vaizdais. Maršalo F.Lefevre (1755— 1820) ir jam talkinusių generolų sumanaus vadovavimo dėka gruodžio 9 d. pavyko atmušti rusų dalinio bandymą įsiveržti į miestą. Prancūzai sumaniai pasinaudojo nuo viduramžių išlikusia gynybine siena. Aušros vartai, užbarikaduoti vežimais ir medžiais, tapo sunkiai įveikiama kliūtimi ir kitą dieną. Tačiau, rusų daliniams įsiveržus į miestą per kitas menkai ginamas vietas, Aušros vartų gynyba buvo palaužta.

Prezidentūra

Daukanto aikštė

Prancūzmečiu buvusiuose Vyskupų rūmuose 19 dienų gyveno imperatorius Napoleonas. Istoriniai šaltiniai rodo, kad tuose pačiuose apartamentuose gyveno Rusijos caras Aleksandras I, viešėjęs Vilniuje prieš pat karo pradžią. Čia birželio 28-29 dienomis taip pat buvo apsistojęs maršalas M.Ney (1799-1815), vadovavęs Didžiosios Armijos 3-ajam korpusui. Būdamas šiuose rūmuose Napoleonas tvarkė karo bei naujai užimto krašto reikalus. Birželio 30 d. laiške savo žmonai Marijai Luizai imperatorius aprašė pirmuosius įspūdžius: „Aš Vilniuje ir labai užimtas. Mano reikalai klostosi gerai, priešas buvo gudriai apgautas. Vilnius - labai gražus miestas, kuriame yra apie 40 000 gyventojų" Būtent šiuose rūmuose Napoleonas nusprendė įkurti Lietuvos laikinąją Vyriausybės komisiją, suorganizuoti lietuviškus reguliariosios kariuomenės dalinius — penkis pėstininkų, keturis raitelių pulkus ir Vilniaus tautinę gvardiją. Čia prancūzų imperatorius priimdavo ne tik užimtai Lietuvai administruoti skirtus pareigūnus, bet krašto diduomenę, Vilniaus universiteto rektorių ir profesorius, žymiausias Vilniaus damas. Liepos 1 d. Napoleonas priėmė generolą A.Balašovą, Rusijos caro nepaprastąjį pasiuntinį, kuris atvežė Aleksandro I siūlymą — pasitraukti iš užimtos teritorijos ir pradėti tartis dėl preliminarinės taikos. Tačiau imperatoriaus suformuluotas labai nekonkretūs atsakymas rusų generolui liudijo viena — karas neišvengiamas. Aikštė priešais rūmus, rugpjūčio 15-ąją švenčiant imperatoriaus gimimo ir vardo dieną, Vilniaus miesto prezidento Mykolo Riomerio (1778-1853) nurodymu buvo pavadinta Napoleono vardu.

Pacų rūmai

Didžioji g7

1812 m. vasarą žygiuojant Didžiajai Armijai į Rusiją, rūmuose buvo apsistojęs Neapolio karalius, maršalas Joachim Miurat (1767-1815), vadovavaujantis kavalerijai, kurios daliniai pirmieji įžengė į miestą. Gruodžio 5 d. Napoleonas, prieš palikdamas armiją bei išvykdamas į Prancūziją, J.Miurat paskyrė vyriausiuoju armijos vadu. Tačiau J.Miurat nepavyko surinkti pakrikusių dalinių Vilniuje ir atmušti rusų atakas. Liepos 14 d. rūmuose buvo surengtas didžiulis balius Lietuvos prisijungimo prie Varšuvos konfederacijos proga. Generolas grafas Liudvikas Pacas (1780-1835) į transparantais ir vėliavėlėmis papuoštus rūmus pakvietė gausybę svečių: visą Vilniuje esančią prancūzų karinę ir civilinę valdžią, Lietuvos laikinąją Vyriausybę, miesto Prezidentą bei kitus visuomenės valdančiojo elito atstovus. 9 valandą vakare kelionine karieta atvyko Napoleonas, saugomas būrio raitų gvardiečių. Imperatorius buvo pasveikintas susirinkusiųjų šūkiais „Tegyvuoja Napoleonas". Tiesa, imperatoriaus iškilmės nesudomino, kadangi, trumpai pasikalbėjęs su vietiniais didikais ir iškilmių šeimininku, jis po valandos išvyko j savo rezidenciją. Balius tęsėsi iki 5 valandos ryto. Po šių iškilmių L.Pacas įstojo į Napoleono gvardiją ir buvo paskirtas jo adjutantu bei dalyvavo kautynėse Rusijoje. Likimo ironija, tačiau kariai atgulė ten, kur prieš keletą mėnesių buvo patys įrengę artimiausiose miesto prieigose gynybinius įtvirtinimus, ku­rie turėjo prancūzams pagelbėti ginant miestą nuo priešų. Pagal numaty­tą paskirtį jais nesuspėta pasinaudoti. Prancuzmetis Lietuvoje yra neatsiejama Europos istorijos dalis. Šį trumpą krašto istorijos laikotarpį galima įvardyti kaip neišsipildžiusių vilčių — su Prancūzijos pagalbaatkurti prarastą nepriklausomybę — metą. Būtent to laikotarpio įvykiai padėjo tautai nepamiršti laisvės ir nepriklausomybės idė­jos, kuri lietuviams buvo aktuali per sekančius šimtmečius. Todėl 1812 m. istorijos atgaivinimas ir puoselėjimas yra svarbus Lietuvos valstybei bei jos sostinei Vilniui ir šiandien.

Prancūzijos ambasada

Didžioji g. 1

Tuo metu Vilniaus universitetui priklausančiame name, kuris buvo vadinamas Franko namu, sugrįžęs iš Rusijos gruodžio 6-7 dienomis gyveno prancūzų armijos intendantas Anri Marie Beyle, žymusprancūzų rašytojas Stendalis (1783-1842). Laiške, adresuotame seseriai Polinai, jis taip aprašė savo paskutinius įspūdžius Vilniuje: „Visko netekau, likau taip, kaip stoviu. O gražiausia, kad visai sulysau. Iškentėjau daug skausmo ir nepatyriau jokių džiaugsmų, bet tai jau praeitis". Intendantui, galįma sakyti, itin pasisekė, kadangi lengvai surado šiltą pastogę, maistą, turėjo galimybių pailsėti ir atgauti jėgas, kurių prireikė tolimesnei varginančiai kelionei. Kartu name įsikūrė Didžiosios Armijos iždo tarnyba, o Franko bute gyveno vyriausiasis iždininkas

Didžioji g. 36

Per visą karo laikotarpį šiuo adresu Vilniuje gyveno Prancūzijos užsienio reikalų ministras H.B.Maret (1763—1839). Napoleonas suteikė ministrui daug teisių, pavesdamas kontroliuoti Lietuvos laikinąją valdžią bei prancūzų administraciją Lietuvoje - generalgubernatorių D.Hogendorp (1762-1834), imperatoriaus komisarą Edouard Bignon (1771-1841), karinį gubernatorių Antoine-Henri Jomini (1779-1869), vėliau jį pakeitusį Roch Godard. Per H.B.Maret Napoleonas palaikė ryšius su Europa. H.B.Maret pirmasis iš Vilniuje esančių pareigūnų sužinojo apie Didžiosios Armijos katastrofišką situaciją bei Napoleono sumanymą palikti armiją ir išvykti į Prancūziją. Tame pačiame name gyveno generolas A.H.Jomini, Vilniaus gubernatorius. Jam vadovaujant buvo tęsiama gynybinių įrengimų statyba Šnipiškėse (Vilniaus priemiestyje).

Rotušės aikštė

Aikštėje, priešais Rotušę, vasarą po atviru dangumi nakvojo Didžiosios Armijos daliniai, žygiuojantys į Rusiją. Prancuzmečiu ji buvo pagrindinė miesto susirinkimų vieta, kurioje vyko kariniai paradai, įvairiausios proginės iškilmės (pvz.: Didžiosios Armijos pergalėms Rusijoje pažymėti). Labiausiai miestelėnams turėjo įsiminti Napoleono gimimo dienos progai skirti renginiai. Artilerijos pabūklai skelbė šventės pradžią, surengtas karinis paradas, kuriame dalyvavo prancūzų, vokiečių, lenkų ir lietuvių kariniai būriai. Vakare aikštėje miesto prezidentas M.Riomeris (1778-1853) įsakė paruošti vaišes visiems miestelėnams. Pasak „Lietuvos kurjerio", visi galėjo pasivaišinti prie stalų, „padengtų pagal mūsų tėvų tradicijas. Iškepti didžiuliai jaučiai, šernai ir avys, įdaryti paukščiai".

Rotušė

Rotušėje posėdžiaudavo 1812 m. liepos 1 d. Napoleono įsakymu sudaryta miesto valdžia. Vilniaus valdymo sistema buvo iš esmės pertvarkyta: vietoje magistrato buvo įkurtas municipalitetas, susidedantis iš prezidento, 4 padėjėjų ir 12 tarybos narių. Municipalitetas dirbo sudėtingomis sąlygomis, kadangi mieste veikė daugybė karinių bei civilinių prancūzų ir lietuvių institucijų. Kartais jų funkcijos dubliavosi. Išlikusios municipaliteto ataskaitos rodo, kad ši institucija pirmiausia vykdė begales įvairiausių funkcijų, susijusių su Didžiosios Armijos buvimu mieste. Tai karinių dalinių apgyvendinimas, karinių ligoninių steigimas, jų visapusiškas aprūpinimas, maisto ir pašarų sandėlių kūrimas, rekvizicijų bei mokesčių išieškojimas iš miestelėnų. Rotušės ir kitų svarbiausių objektų saugojimo funkcijas vykdė Vilniaus tautinė gvardija (apie 1 000 karių), suformuota iš miesto gyventojų.

Bernadinų sk.8

Kosakovskių rūmai - iki 1808 m. Vilniaus vyskupo Jono Nepomuko Kosakovskio nuosavybė. Pirmiausia čia buvo apsistojęs maršalas F.Lefevre su sūnumi Marie, brigados generolu, kuris armijai traukiantis buvo sužeistas ir gruodžio 15 d. mirė, palaidotas Bernardinų kapinėse. Vėliau rūmuose įsikūrė Lietuvos laikinoji Vyriausybės komisija, susidedanti iš septynių narių. Laikinosios vyriausybės pirmininku buvo paskirtas Stanislovas Soltanas, buvęs Lietuvos Dižiosios Kunigaikštystės rūmų maršalka, o nariais - žymūs didikai: Juozapas Sierakovskis, Karolis Prozoras, Pranciškus Jelskis, Aleksandras Sapiega, Aleksandras Potockis ir Vilniaus universiteto rektorius Jonas Sniadeckis. Generalinio sekretoriaus pareigos atiteko Ignui Kosakovskiui (1757-1829), vyskupo broliui. Laikinoji vyriausybė administravo teritorijas, suskirstytas į 4 departamentus (Vilniaus, Minsko, Gardino ir Baltstogės), tačiau jos veiklą prižiūrėjo prancūzų administracijos Lietuvoje pareigūnai. Pirmiausia Vyriausybė privalėjo pasirūpinti Didžiosios Armijos aprūpinimu maistu ir pašarais bei organizuoti vietinius reguliariosios kariuomenės dalinius. Dėl menkų krašto ūkinių ir finansinių galimybių šių uždavinių vykdymas kėlė daugybę problemų. Traukiantis Didžiajai Armijai iš Rusijos Lietuvos laikinoji vyriausybė, išskyrus J.Sniadeckį, taip pat pasitraukė.

Vokiečių g.26

XIX a. pradžioje P.Miuleriui priklausantis didelis namas buvo kultūrinio ir pramoginio miesto gyvenimo židinys. Šio namo 5 kambarių bute gyveno generolas G.Hogendorp, vienas imperatoriaus adjutantų, buvęs Olandijos karo ministras ir diplomatas, Napoleono paskirtas Lietuvos generalgubernatoriumi. Sis pareigūnas rūpinosi karo reikalais ir Lietuvos kariuomenės organizavimu. Siekiant suaktyvinti Lietuvos laikinosios vyriausybės veiklą, laikinai pirmininkavo jos posėdžiuose. G.Hogendorp uolumo dėka Vilniuje pavyko sukaupti dideles maisto ir pašaro atsargas sugrįžtančiai armijai. Visas generalgubernatoriaus, taip pat jo aplankyti atvykusios žmonos pragyvenimo išlaidas finansavo miesto valdžia.

Šv. Rapolo bažnyčia ir Jėzuitų vienuolynas

Upės g. 5, Šnipiškių g. 1

Šiuose pastatuose 1812 m. gruodžio mėn 7-10 dienomis koncentravosi Didžiosios Armijos 4-ojo korpuso, kurio daugumą sudarė italų tautybės kariai, likučiai. Miesto karinė valdžia buvo nurodžiusi kiekvieno korpuso dislokacijos vietą, siekdama išlaikyti nors elementarią tvarką bei norėdama j vieną vietą surinkti išsiblaškiusius grįžtančius karius. Berods tik 4-asis korpusas įvykdė šį nurodymą. Daugybė čia prisiglaudusių karių buvo praradę fizines jėgas, sužeisti, nušalusiomis pėdomis ir plaštakomis, sirgo šiltine. Daugelis jų mirė, nesuradę jėgų pasiekti maisto dalinimo vietų ar apsisaugoti nuo naktimis nukrisdavusios iki 30 laipsnių šalčio temperatūros.