Kariniai veiksmai Lietuvoje   1812 metais

   Jau neužilgo po Tilžės taikos, santykiai tarp Rusijos ir Prancūzijos pradėjo blogėti. Jau 1808  susitikime Erfurte tarp Aleksandro I ir Napoleono buvo aišku, jog Rusija nesilaikys kontinentines blokados ir jos politika liks nepriklausoma. Visiems tapo aišku, jog karas neišvengiamas, tik liko klausymas kada jis prasidės. Iš karto po 1809 metų karo su Austrijos imperija Napoleonas pradėjo  ruoštis karui. Tai pat tuo metu elgėsi ir rusai.1811 metais Rusija priėmė naujus muitinius tarifus, kurie buvo ypač nepalankus Prancūzijai. Tai buvo geras pretekstas pradėti karą – Prancūzija ir jos sąjungininkai pradėjo ruoštis karui.

   „Didžioji Armija“ iš tiesu buvo didžiausia, kuria iki to matė pasaulis- apie 620 tūkstančių karių iš visos Europos. Atsižvelgiant į rusų kariuomenes išsidėstymą pagrindiniai Didžiosios Armijos daliniai buvo padalinti į trys grupuotes. Pagrindine, kairiojo sparno grupuote buvo sudaryta iš I, II , III pėstininkų korpusų, gvardijos korpuso bei I ir II kavalerijos korpuso. Jai vadovavo pats Napoleonas. Šita grupuote buvo sudaryta beveik ištisai iš prancūziškų dalinių, vadovaujama talentingiausių maršalų buvo stipriausia ir tai ji turėjo suduoti lemiama smūgį pagrindinėms rusų kariuomenes pajėgoms-I rusų armijai. Karo išvakarėse ji buvo sutelkta priešais Kauną. Centrine grupuote buvo žymiai mažesne sudaryta iš trijų korpusų: IV(italų) ir VI (bavarų) pėstininkų korpusų bei III kavalerijos korpuso. Jai vadovavo Napoleono giminaitis, Italijos vicekaralius Eugenijus Boharne (Eugen Beauharnais). Jo grupuote turėjo smūgiuoti į Rusijos pajėgų kairiąjį  sparną, o be to neduoti susijungti rusų armijoms. Grupuote buvo sutelkta į pietus nuo Kauno. Trečioji, dešiniojo sparno buvo sutelkta žymiai piečiau-dabartines Baltarusijos teritorijoje, priešais Gardiną. Jį buvo sudaryta iš V(lenkų), VII(saksų), VIII (Vestfalijos) pėstininkų korpusų ir IV kavalerijos korpuso. Šiai grupuotei vadovavo Napoleono brolis Žeromas Bonapartas. Jis turėjo neduoti susijungti rusų armijoms ir stengtis nustumti Bagrationo II rusų armija į pietus. Be to atskirai turėjo veikti Macdonaldo korpusas(kurio pusė sudarė Prūsijos kareiviai)-jis buvo sutelktas ties Tilžė ir turėjo veikti Žemaitijoje, bei žygiuoti į Rygos pusė. Be jo atskirai dar veikė generolo Švarzenbergo austrų korpusas. Jis buvo sutelktas prie Bresto ir turėjo atakuoti silpna III rusų armija.

   Reikia pasakyti jog skirtingai nuo rusų kariuomenes išsidėstymo, Didžiosios Armijos daliniai buvo sutelkti prieš pat prasidedant karui (Napoleonas pasinaudojo žvalgybos duomenimis apie rusų kariuomenes išsidėstymą) todėl jų padėtis prasidedant karui buvo geresne nei rusų puses. Napoleono karinis planas buvo labai paprastas-panaudojant savo pranašumą jis norėjo greitai sumušti pirmąją Rusijos armija generaliniame mūšyje Lietuvos teritorijoje, o po to sumušti likusius rusiškus dalinius Baltarusijoje (II ir III rusų armiją). Rusija, likusi be kariuomenes, turėtų pasirašyti palankia Napoleonui taikos sutartį, pagal kuria jį taptų vasaline valstybė(kaip Austrija po 1809 metų).

    Žiūrint į tai jog pagrindine Napoleono strategija-sukoncentruoti visas pajėgas vienoje vietoje, sutikti priešą ir sunaikinti jį generaliniame mūšyje-rusų generalitetas matė tik vieną išeiti norint laimėti karą-atsitraukti į Rusijos gilumą, palaukti kol priešas nusilps ir tada suduoti jau lemiamą smūgį. Bet prieš karą niekas nemanė atsitraukti iki Maskvos. Aleksandro I patarėjas Volzogenas (buvęs Viurtenbergo karininkas) ir kitas patarėjas-Phulis sukūrė planą, kuris aprobavo rusų generolai. Rusijos kariuomene turėjo būti padalinta į dvi armijas. Karo pradžioje dvi armijos turėjo atsitraukti, po to pagrindine armija turėjo užimti stiprią poziciją einančios į Maskvą priešo kariuomenes sparne, o antroji armija tuo tarpu turėjo atakuoti priešo užnugarį. Po ilgu apmastymų tokia pozicija buvo nutarta padaryti prie Drissos (šiauriau Daugpilio). Prancūzijos kariuomene turėjo patekti į savotiškus spąstus. Bet tai butų geras planas septynerių metų karo laiku, dabar gi jis galėjo privesti prie visiško žlugimo. Kaip žinia kampanijos eigoje jo buvo atsisakyta.

   Birželio viduryje Rusijos kariuomenes I armijos štabas i pats caras Aleksandras I buvo Vilniuje, I korpusas buvo prie Šaulių, II korpusas prie Ukmergės, III į pietus nuo Vilniaus(prie Trakų), IV korpusas į pietus nuo III, V gvardijos korpusas prie Švenčionių. I kavalerijos korpusas prie Ukmergės, II prie Smurgainių,  kazokų kavalerijos korpusas prie Balstogės. Taip išsidėstė rusų I armijos kariai sulaukė karo pradžios.   II armija stovėjo tarp Balstogės ir Gardino, o Tormasovo III armija prie Lucko.

3.Kariniai veiksmai Lietuvos teritorijoje 1812 metų birželio-liepos mėnesiais

   Birželio 23 diena 20 valanda į kitą Nemuno pusė išsilaipino tris kuopos voltižerių(lengvųjų pėstininkų), kurie turėjo apsaugoti pionierių darbą statant 3 tiltus per Nemuną Panemunėje. Iš karto po darbo pradžios buvo pastebėti kazokų ir rusų husarų patruliai, kurie visgi nebandė kovoti su prancūzais. Pirma valanda nakties pirmieji tiltai jau buvo paruošti. Tuo pat metu caras Aleksandras I linksminosi baliuje Vingio rūmų sode. Būtent čia jis sužinojo apie karo pradžia. Balius buvo tiesiamas, nors caras susitiko su generolais ir buvo duoti pirmieji įsakymai apie atsitraukimą. III ir IV Rusijos korpusai greitai atsitraukė arčiau Vilniaus.

  Švintant visas I korpusas jau buvo kitame krante. Maršalas Udino su savo II korpusu persikėlė apie 9 valanda. Kiti daliniai persikėlė vėliau. Vėlavo tik centrine grupuote- tą diena IV korpusas pasekė tik Kalvariją, o bavarai buvo dar tik prie Suvalkų. Vakare maršalas Davu su savo I korpuso daliniais pasekė Rumšiškės.

   Birželio 25 diena maršalas Muratas su dvejais kavalerijos korpusais greito žygio metų ūžėme Žiežmarius, o korpusų avangardas vakare pasiekė Vievį. Būtent čia pakeliui į Vievį vyko pirmieji smulki susidūrimai tarp abiejų pusių lengvosios kavalerijos. Tarp tų smulkių kovų buvo paimtas į nelaisvė rusų karininkas vežantis įsakymus.. I korpusas žygiavo į Žiežmarius, III korpusas žygiavo į Karmeliavą, o II korpusas į Kėdainius, o Macdonaldas gavo imperatoriaus įsakymą kuo greičiau žygiuoti į Raseinius. Tuo metu visa rusų I armija traukėsi į rytus- pečiau esantys korpusai į Vilnių, o iš Žemaitijos bei iš Ukmergės apylinkių į Švenčionių pusė. Tik kita diena Napoleonas gavo pirmus duomenys apie priešo pagrindines  jėgos išsidėstymą.

   Birželio 27 diena į Žiežmarius atvyko Napoleonas. Čia jis gavo informacija apie dideles rusų pajėgas prie Rykantų ir Trakų. Napoleonas atgavo viltį kad visgi įvyks didelis mušis.I korpusas artėjo prie Vievio, o po pietų jį pasiekė. Čia atvyko ir Napoleonas kuris apsistojo Ausieniškese. Ryte Davu su I korpusu turėjo atakuoti priešą Trakuose-atrodė jog mušis visgi įvyks. Tą dieną sužinota daugiau apie rusų I korpusą generolo Vitgensteino- jis iš Kėdainiu atsitraukė į Ukmergės puse. Taigi imperatorius įsakė II Udino korpusui tučtuojau ją vytis.

   Kita diena ryte buvo pastebėta, kad visgi rusų pajėgos atsitraukė į Vilnių. Kavalerijai buvo įsakyta vytis rusų pajėgas. Prie Rykantų įvyko susidūrimas tarp prancūzų lengvosios kavalerijos ir rusų ariergardo kavalerijos.

   Tuo metu Vilniuje anksti ryte Poguliankoje dar stovėjo atsitraukusieji iš Trakų ir Rykantų rusų III ir IV korpusai, bet jau neužilgo jie pasitraukė. Kariniai rusų daliniai žygiavo per miestą trimis kryptimis: pirmi traukė per Antakalnio priemiestį Nemenčinės link, antri per Žaliąjį tiltą į Verkių pusė, o treti- pro Aušros vartus.  Atsitraukiant iš Vilniaus rusų pajėgos padegė Žaliąjį tiltą ir maisto sandėliai prie Šv. Rapolo bažnyčios.

   Po susidūrimo prie Rykantų prancūzų lengvoji kavalerija tiesė žygį iki pat Vilniaus. Miesto centre priešo jau nebebuvo, bet Antakalnyje prancūzų husarai susidūrė su rusų gvardijos kazokais bei jėgeriais. Rusų pajėgų buvo žymiai daugiau, todėl prancūzų pajėgoms šis susidūrimas baigėsi blogai- rusai paėmė į nelaisvė daugiau kaip šimtą prancūzų husarų ir prancūzų pulkininką Segiurą. Tik lenkų 6 ulonų pulko ataka į priešo flangą privertė rusus trauktis. Lenkų ulonai vijosi priešą dar apie du kilometrus ir paėmė į nelaisvė keliasdešimt priešo karių. Pagal  šiuolaikinį lenkų publicistą Ježį Survilą, karių, žuvusių šiame mūšyje kapai yra Antakalnyje, beveik priešais dabar čia esančią kavinę „Trys Pušeles“(Antakalnio g.12).

   Tuo pat metu į Vilnių įvažiavo 8 Dominyko Radvilos lenkų ulonų pulkas, kiti prancūzų kavalerijos daliniai, Neapolio karalius ir visos kavalerijos vadas- Joachimas Miuratas. Apie 13 valanda į miestą per Aušros vartus įvažiavo pats Napoleonas. Atvykęs į Vilnių birželio 28 diena, jis iš jo išvažiuos tik liepos 19 diena. Tuo metu kai į Vilnių triumfališkai įvažiuodavo Napoleonas, šiauriau vyko pirmas rimtesnis šios kampanijos mūšis. Maršalas Udino pasivijo rusų I korpuso ariergardą prie Deltuvos. Tądien po pietų jis pasivijo rusų ariergardą, nustūmė jį nuo dviejų pozicijų. Bet prie pat Ukmergės prancūzai aptiko rusų ariergardą sustiprintoje pozicijoje. Rusų ariergardą sudarė nemažos pajėgos- 4 pėstininkų batalionai,8 reguliarios kavalerijos eskadronai, 3 kazokų „sotnios“, 12 patrankų. Ariergardui vadovavo generolas Kulnievas. Mušis dėl šios pozicijos trūko dvi valandas- pagaliu rusų gynybą buvo sužlugdyta generolo Legrando pėstininkų divizijos, bei Castexo raitųjų šaulių frontaline ataka. Čia negalima nesutikti su istoriku Marianu Kukielu, kuris kritikuoja maršalą Udino, dėl to jog jis ne pasinaudojo savo kiekybine persvara-jis nemanevravo. Todėl nors dalinai ir sumušęs rusų ariergardą jis neužtrukdė I rusų korpusui laisvai atsitraukti į Utenos pusė.

   Nors persekiojimas buvo tiesiamas, Napoleonas suprato jog jo pastangos sulaikyti priešą ir priversti jį stoti į generalinį neįsipildė. I rusų armija tvarkingai atsitraukdavo į Drissos stovykla. Tuo tarpu generolo Bagrationo II rusų armija tvarkingai paliko savo pozicijas prie Balstogės ir Gardino ir atsitraukdavo į Bobruisko puse. To galėjo neįvykti jei Napoleono brolis Žeromas  nebūtų toks pasyvus ir nesavarankiškas. Napoleonas tiesa pasiuntė maršalą Davu su juo korpusu į pietus-Minsko link. Kaip jis nesistengtų, bet Bagrationo armijos avangardą jis pasiekė tik prie Mogiliovo.

   Vykdant rusų pajėgų persekiojimą pakeliui Lietuvos teritorijoje vyko dar keli susirėmimai, bet tik tarp kavalerijos dalinių. Liepos 1 diena generolo Sebastianio vadovaujama kavalerija susirėmė dar karta su rusų ariergardo kavalerija ir jėgeriais prie Povoverės, čia ypatingai pasižymėjo kovoje Varšuvos Kunigaikštystes 10 husarų pulkas. Liepos 3 d. Sebastianio kavalerija turėjo keletą susirėmimų su rusų generolo Korfo vadovaujama lengvąja kavalerija prie Švenčionių. Įdomus faktas jog faktiškai prancūzų kavalerijos avangardui prie Švenčionių  vadovavo pats Miuratas. Nerimaujantis dėl tų ariergardinių kovų pas Korfą atjojo pats Barclajus de Tolly. Taigi šios smulkius susirėmimus prie Švenčionių stebėjo ir jiems net vadovavo abiejų armijų aukščiausi vadai. Rusų I armijos ir karo reikalų ministro buvimas priešakinėse linijose nepadėjo- jau vakare prancūzai ūžėme Švenčionis. Vakare kai jau prancūzai ūžėme miestą, tarp jų gretų pasirodė rusų armijos lenkų ulonų pulko eskadronas grįžtantis iš Michališkių (dabartine Baltarusija). Eskadrono vadas Galoffas nežinojo, kad miestas jau užimtas. Tačiau atsiradusieji tarp gausių prancūzų kavalerijos dalinių eskadrono kariai parodė savo šaltakraujiškumą pradedami kovą ir nors neteko puses savo karių jų eskadronas visgi pasiekė savuosius.

   Nors prancūzai nekaip negalėjo pasiekti rusų pagrindinių jėgų, tai visgi negalima teigti jog rusų atsitraukimas buvo visiškai tvarkingas. Po kovų prie Švenčionių, atsitraukdami Drissos link rusų vadovybė nepasirūpino nors dalinai išvežti iš Kaltanėnuose esančių sandėlių ten esančių maisto ir amunicijos atsargas. Milijono rublių vertes sandėliai buvo sudeginti.

   Liepos viduryje pagrindines abiejų armijų pajėgos buvo jau už dabartines teritorijos ribų- Miuratas, Nejus, Udino  buvo prie Daugpilio ir Drissos, Macdonaldas- prie Jelgavos, tik persikėlė nesenai per Neminą centrines grupuotes pajėgos- IV ir VI korpusai buvo prie Šalčininkų ir Valkininkų tiesdami žygį Ašmenos link.

   Sumuojant karo veiksmus Lietuvoje reikia pabrėžti pagrindinius dalykus- visos Napoleono pastangos priversti rusus stoti į generalinį mūšį buvo bevaisios. Jo įvykdyta jėgų koncentracija nieko nedavė- greitai atsitraukiantys rusai išsisuko iš tų spąstų. Vykdant persekiojimą  Napoleono pėstininkai ir kavaleristai turėjo greitai įveikti didelius atstumus. Žygis buvo vykdomas labai sunkiomis sąlygomis- jau žygiuodami per Varšuvos Kunigaikštystė ir Rytų Prūsija Didžiosios Armijos kariai sunkiai galėjo rasti maisto sau ir savo arkliams, o dabar žygiuodami tokiais greičiais jie turėjo beveik kentėti badą. Be to birželio pabaigoje Lietuvoje prasidėjo lietingi ir nelabai šilti orai. Prasidėjus kariniams veiksmams Lietuvoje Napoleono kariuomenėje pradėjo masiškai kristi arkliai. Pasak tuometinių liudytojų visas kelias nuo Kauno iki Vilniaus buvo užklotas kritusių arklių lavonais. Didžiosios Armijos generalinio intendanto Dumaso duomenimis per pirmas karo dienas krito iki 10000 arklių. Kariai irgi kentėdami maisto trukumą pradejo masiškai plėšikauti Lietuvoje. Jau pirma karo diena Napoleono akivaizdoje buvo nusiaubtas Kaunas- prancūzų žandarmerija negalėjo nieko šioje situacijoje padaryti. Ir taip buvo visur pakeliui į Vilnių (ir toliau). Žygiuojančios armijos užnugaryje pradėjo veikti iš dezertyrų sudarytos gaujos, kurios plėšikaudavo ir degindavo kaimus. Todel atvykęs į Vilnių imperatorius iš karto įsakė sudaryti karo teismą, bei mobilias karių grupes(po 10 žmonių), kurios turėjo kovoti su plėšikaujančiomis gaujomis. Nors skiriama bauda dažniausiai buvo tik viena-mirtis, tai vis tiek dezertyrų-plėšikų skaičius likdavo nemažas. Ypač daug jų buvo iš vokiškų kraštų- Vestfalijos, Saksonijos, Bavarijos, iš naujai prijungtų Prancūzijos departamentų- Oldenburgo, Illirijos. Disciplinos laikėsi tik Poniatovskio(V), Eugenijaus Boharne (IV) ir Macdonaldo(X) korpusai, bei Davu (I) korpuse, kur maršalas po pirmų plėšikavimų žiauriai nubaudė kaltuosius ir įvedė griežtą discipliną. Lietuvos gyventojai iš pradžių sutinkantys prancūzų dalinius kaip išvaduotojus, jau greitai pradėjo slėptis miškuose nuo jų. Nuo plėšikavimų nukentėjo ne tik paprasti gyventojai, bet ir dalis didikų. Taip prie Kauno buvo buvo nusiaubti Antano Prozoro rūmai. Po Vilniaus paėmimo situacija su aprūpinimu žymiai pagerėjo, bet čia gaminamos  duonos vis tiek visiems neužtekdavo. Plėšikavimai beveik nustojo tik po to kai Didžiosios Armijos daliniai paliko Lietuvą ir čia pradėjo veikti vietines valdžios organai. Vietinių žmonių pasitikėjimo Didžiosios Armijos kariai tai ir neatgaus.

   Gruodžio pradžioje grįžtantį iš Rusijos Didžioji Armija jau nebebuvo nei didžioji ir net armija tą dezorganizuotų burių masė sunku pavadinti. Po Berezinos kautynių visos viltys sustabdyti atsitraukymą ir nors šiek tiek suorganizuoti kariuomene buvo susijusios su Vilniuje esančiais sandėliais ir su pačiu miestu. Vilniuje esančių maisto atsargų pakaktų net šimtatūkstantinei armijai kelioms savaitėms, taigi atsitraukdamas į Vilnių Napoleonas tikėjosi čia išbūti kelias dienas, kurios leistų jo kariuomenei atsipusti, apsirengti, vienu žodžiu susiorganizuoti iš naujo. Toje sudėtingoje situacijoje gruodžio 6 diena, būdamas Smurgainyse Napoleonas nutaria palikti kariuomene ir grįžti į Prancūziją suorganizuoti naujos kariuomenes. Savo vietoje jis palieka Joachimą Miuratą, Kuris net iš tolo neturi nei tokio autoriteto, nei sugebėjimų. Tai buvo neapsakomas smūgis, kuris iki galo „pribaigė“ armijos likučius. Gruodžio 7 diena jie pasiekė Medininkus, atsirasdami dabartines Lietuvos teritorijoje. Juos vijosi  rusų kazokai ir kiti lengvosios kavalerijos būriai, taip vadinami partizanai. Pagrindinė rusų armija irgi atsiliko, nes šaltis buvo per didelis net jai. Tądien vakare į Vilnių atvyko pirmieji būriai dezorganizuotų karių, marodierių , kurie iš karto pradėjo plėšikauti ir buvo visiškai nevaldomi.

   Kitądien į Vilnių įėjo pagrindine Didžiosios Armijos masė. Jokios organizacijos nebeliko. Norėdami kaip nors suorganizuoti kariuomene kiekvienas armijos korpusas gavo patalpas, kur jo kareiviai turėjo rinktis. IV korpuso kariai rinkosi Šv. Rapolo  bažnyčioje, VIII- pranciškonų vienuolyne, kariai iš Badeno rinkdavosi bernardinų vienuolyne. Bet deja reikia pasakyti, kad visgi dauguma karių ieškojo pastoges bent kur, nežiūrint į įsakymus. Gatves buvo pilnos mirusių ir mirštančių kareivių, nepajėgių nueiti į vietas kur buvo dalinamas maistas. Prancūzų ariergardą sudarė II ir III korpusų likučiai, kurie stovėjo prie Rukainių (vakare prie jų prisijungs atvykę iš Vilniaus 2500 bavarų vadovaujamų generolo Vredes). Prie Nemėžio stovėjo maršalo Nejaus pajėgos- Vyslos Legiono ir 34 divizijos likučiai.

   Gruodžio 9 diena ryte rusų generolo Seslavino vadovaujama kavalerija pradėjo atakuoti prancūziškai- bavariškas pajėgas prie Rukainių. Generolas Vrede pradėjo trauktis į Vilnių. Apie pietus tas pajėgas atakavo generolo Laskino vadovaujama kazokų brigada, bei ulonų pulkas. Generolas Vrede atskirtas su nedideliu burių nuo savo pajėgų pabėgo į Vilnių. Vadovavimą parėmė generolas von Beckersas, kuriam pavyko sėkmingai persibrauti pro rusų kavaleriją ir pasiekti Vilnių. Tuo tarpu pabėgęs generolas Vrede, atvykęs į Vilnių pagilino panikos jausmą. Paniką paspartino ir rusų partizanai- vakare Seslavinas ir Lanskojus bandė užimti miestą. Rusai  įsiveržė į Antakalnį, o jų artilerija pradėjo miesto apšaudymą. Aleksandras Seslavinas bandė įsiveržti į Vilnių pro Aušros vartus. Nejui pavyko surinkti būrį iš 34 divizijos, bei paėmęs gvardijos batalioną jis atrėmė rusų puolimą. Nors puolimas buvo atremtas, bet rusų artilerijos apšaudimo pasekmės buvo tragiškos- prasidėjo panika. Kai kurie suorganizuoti daliniai iširo vėl. Panika apie net Miuratą ir kitus maršalus bei generolus. Tokioje atmosferoje gruodžio 9 diena vakare buvo įsakyta palikti Vilnių ir trauktis toliau- į Kauną. Apie normalia evakuacija nebuvo kalbos.

   Gruodžio 10 diena 1 valanda nakties prasidėjo atsitraukimas. Bet miestą paliko tik vadovybė bei dalis karių (pvz. dauguma IV korpuso kareivių). Tikrasis atsitraukimas prasidėjo tik vėlyvą rytą. Į tolimesnį žygį ryžosi ne visi- labai daug karių bei karininkų norėjo geriau pasiduoti rusams, nei vėl kentėti šaltį ir badą. Atsitraukiant pro Panerio kalvas buvo palikta dauguma vežimų, patrankų ir net imperatoriškasis iždas. Ariergardą sudarė maršalo Nejaus vadovaujami Vyslos Legiono likučiai. Prie Panerių kalvų jo pajėgos buvo apšaudytos rusų patrankų. Atvykęs prie Vilniaus atamanas Platovas reikalavo iš Nejaus pasiduoti. Gavęs neigiamą atsakymą Platovas į kovą mete tris trys kazokų pulkus, du dragūnų ir viena husarų pulką. Nejus akimirksniu pastatė savo karius į kare( keturkampį) ir valanda trukusiame susišaudyme atrėmė visas rusų kavalerijos atakas. Pagaliau negalėdami sulaužyti pasipriešinimo, rusai nustojo atakuoti, kas leido Nejui tęsti atsitraukimą. Ginant Vilnių pasižymėjo ir lietuviški daliniai- totorių eskadronas, bei Vilniaus miesto tautine gvardija.

   Rusai Vilniuje aptiko ne tik milžiniškus maisto ir ginklų sandėlius. Vilniaus apylinkėse buvo rasta apie 200 patrankų. Be to Vilniuje buvo paimta į nelaisvė 7 generolai, 242 generolai, 14656  kariai. Dauguma iš jų buvo ligoninėse ir netrukus mirs, nes mieste plito dėmėtoji šiltinė.

   Gruodžio 10 diena Miuratas buvo prie Vievio, o Nejus prie Rykantų. Pagrindines rusų armijos jėgos buvo dar toli-pasiekdavo tik Vilnių, bet lengvoji kavalerija ir kazokai neduodavo ramybės prancūzams. Kitądien Miuratas pasiekė Kauną palikdamas kariuomene Rumšiškese, Nejus buvo Žiežmariuose. Pasiekiant pagrindiniai kariuomenes masei Kauną ten prasidėjo toks pat chaosas kaip ir Vilniuje- masiškas plėšikavimas ir dezorganizacija. Mieste irgi buvo dideli sandėliai- maisto, bei ginklų (30000 šautuvų) kurie irgi nebuvo deramai panaudoti. Buvo aišku, jog tokios demoralizacijos ir panikos būsenoje esanti kariuomene neapgins miesto. Keliu tūkstančių karių Kauno įgula tirpdavo kas valanda- jos kariai bėgdavo kartu su traukiančiais iš Vilniaus kariais už Nemuną. Todėl gruodžio 13 diena ryte liko tik 300 29 pulko karių, pajėgių ginti miestą. Su jais Nejus atrėmė visas kazokų atakas. Vakare jis nutarė pasitraukti į kita Nemuno pusė su likusiais kariais ir tęsti atsitraukimą į Rytų Prūsiją. Taip iš Lietuvos pasitraukė dauguma Didžiosios Armijos likučių, bet ne visi. Tomis tragiškomis dienomis generolo Macdonaldo korpusas buvo dar prie Rygos. Laišką apie visišką kariuomenes dezorganizacija ir įsaką atsitraukti į Rytų Prūsija jis gavo tik gruodžio 18 diena. Nieko nelaukdamas Macdonaldas  pradėjo atsitraukimą per Žemaitiją. Jo korpusas skirtingai nuo kitų Didžiosios Armijos dalinių buvo gerai ginkluotas ir aprūpintas maistu bei šiltais drabužiais. Jo silpnybe buvo kitur- tautinėje sudėtyje. Korpusas buvo sudarytas iš Prūsijos, Bavarijos, Vestfalijos ir Varšuvos Kunigaikštystes karių. Jei dėl paskutiniųjų nekildavo abejonių, tai dėl Prūsijos kareivių lojalumo Napoleonui kildavo abejones. X korpusas atsitraukdavo dviem keliais- generolas Kamienskis ėjo per Kaltanėnus, o generolo Bašeliu vadovaujami kariai per Kelme. Dvi kolonos traukė į Tilžė. Ariergardą sudarė generolo Yorko vadovaujami Prūsijos būriai. Tuo metu pagrindine rusų kariuomene ir pats Kutuzovas gruodžio 20 diena buvo Jurbarke, o kitądien rusų ariergardas pasiekė ir užėmė Tilžė. Kita kariuomenes dalis- Vitgenšteino vadovaujamos pajėgos tomis dienos pagrindinėmis pajėgomis pasiekė Kėdainius, o priešakinius dalinius pasiuntė dar toliau į vakarus. Nežiūrint į tai Macdonaldas nutarė jėga užimti Tilžę. Gruodžio 26 diena generolas Bašeliu savo kavalerija atakavo Tilžėje įtvirtinusia generolo Vlastovo įgulą (du jėgerių batalionai, trys kavalerijos eskadronai ir keletas patrankų)  Prancūzų- Prūsijos kavalerija lengvai sunaikino rusų pajėgas ir užėmė miestą. Kitądien miestą pasiekė pagrindines korpuso pajėgos. Atsitraukimas įvyko sklandžiai ir beveik be nuostolių, nors iki pat galo nebuvo žinoma ar Kutuzovas nemėgins atkirsti korpusą nuo Rytų Prūsijos. Neaiški padėtis buvo tik su korpuso ariergardu. Pasekęs Tilžė Macdonaldas jau keletą dienų nebeturėjo žinių nuo Yorko, bet vis tiek nutarė jo palaukti. Prūsijos generolas Yorkas jau senai palaikė ryšius su priešininkų. Gruodžio 25 diena pas jį atvyko rusų  pasiuntinys pulkininkas Dibičius (Diebitsch) kuris pasiūlė Yorkui separatine taiką bei karinę sąjungą prieš Napoleoną. Yorkas iš karto nepriėmė pasiūlymo, bet jo ir neatmetė. Jis kol kas žygiavo toliau. Pagaliau pasiekęs Tauragė jis gruodžio 30 diena priėmė rusų pasiūlymą ir pasirašė taip vadinamą Tauragės konvencija, pagal kurią jo korpusas faktiškai perėjo į rusų pusė.

   Likimas taip nulėmė, jog Lietuvos gyventojai tapo liudytojais dviejų Didžiųjų Armijų: pirmoji- didžiausioji ir nuostabiausioji iki tol pasaulio matyta kariuomene, kita- visiškai dezorganizuotų ir išsekusių žmonių masė. Nors Lietuvoje nebuvo jokių didelių mūšių, bet būtent Lietuvos teritoriją galima pavadinti Didžiosios Armijos kapu. Čia žlugo pirmosios Napoleono viltys dėl lemtingo generalinio mūšio, o su jais ir visos viltis greitai baigti karą. Gruodį čia išmirė nenugalimosios armijos likučiai ir tapo aišku, jog Prancūzijos hegemonijai Europoje ateina pabaiga. Tada aišku visi buvo dar užhipnotizuoti nesenomis Napoleono pergalėmis ir kai kurie dar tikėjosi jog Napoleonas sugrįš, bet be abejonių tokių nebuvo daug, nes tas kas matė Didžiosios Armijos tragedija Lietuvoje gruodžio pradžioje, galėjo suprasti, jog čia nuo šalčio ir bado išmirė Napoleono kariuomene- vienintelis Prancūzijos imperatoriaus galybes rodiklis ir mažai kas tikėjo, kad jam pavyks atgauti jėgas po tokio smūgio. Nežiūrint į Napoleono kreipimąsi į Lietuvos gyventojus, bei jo pareiškimus apie II lenkų karą paprastiems Lietuvos gyventojams tas karas buvo svetimas ir nepageidautinas- nuo abiejų kariuomenių žygių, plėšikavimų, rekvizicijų  bei rekrutų ėmimo padėtis Lietuvos kaime buvo tragiška.  

A.Tomaševič