DIVIZIJOS  GENEROLAS KUNIGAIKŠTIS ROMUALDAS GEDRAITIS

 

Romualdas Tadas Giedraitis gimė 1750 m. vasario 7 d. tuometiniame Breslaujos pavie­te, Drūkščių apylinkėje, Babtine. Sena ir garbinga Giedraičių giminė, turinti Hipocentauro her­bą, kilusi iš pačių lietuviškiausių didikų šakų. Pirmą kartą Gied­raičių vardas paminėtas 1399 m. vokiečių metraštininko Hermano Vartbergo kronikoje, aprašyme apie tai, kaip didysis ku­nigaikštis Vytautas sprendė ginčą tarp kunigaikščių Giedraičių ir Vilniaus vyskupo

Bernatavo seniūno Juozapo Giedraičio ir Rožės Kelpšaitės sūnus Romualdas Tadas savo karinę karjerą pradėjo 1765 m. tarnaudamas kadetu LDK di­džiosios buožės 2-aįame regimente. 1769 m. Baro konfede­racijos, vadovaujamos LDK di­džiojo etmono Mykolo Kazimiero Oginskio, metu dalyvavo kautynėse prieš Rusijos įtakos šali­ninkus Lietuvoje. 1771 m. kunigaikščiui Romualdui Tadui Gied­raičiui suteiktas majoro laipsnis. Nuo pat jaunystės pasižymėjo įgimtu narsumu. 1771 m. rug­sėjo 23 d. mūšyje prie Stalovičių mjr. Giedraitis buvo net aš­tuonis kartus sužeistas. Po ilgai trukusio gydymo kunigaikštis paskirtas I tautinės kavalerijos brigados (vadinamosios Kauno husarų) vicekomendantu. Neli­ko abejingas ir šalies ekonomi­niam bei politiniam gyvenimui. 1784 m. buvo vienas iš Gardino seimo Lietuvos parlamentarų. 1792 m. aktyviai dalyvavo kare su Rusija. Karo metu jam buvo suteiktas generolo majoro laipsnis. Kada tuometinis Lie­tuvos Lenkijos valdovas S. A. Poniatovskis stojo prorusiškos Targovicos konfederacijos šali­ninkų pusėn, R. Giedraitis protesto vardan parašė raportą, prašydamas išleisti jį į atsargą. Vis dėlto kunigaikštis negalėjo ilgai likti politinių įvykių nuošalėje ir, būdamas neabejingas Tėvy­nės likimui, jau nuo 1793 m. ak­tyviai įsitraukė į sukilimo prieš Rusijos įsigalėjimą LDK rengimą. Romualdas Giedraitis tapo vienu iš Kauno pavieto konspiracinės sukilimo grupės vadovų. Į šią grupę dar įėjo Vitebsko vaivados Karolio Prozoro sūnūs Antanas ir Ignotas Prozorai, Šiaulių pavieto chorunžas (vėliavininkas) Kajetonas Nagurskis, buvęs karinis Kauno pavieto komisaras Jurgis Zabiela, I tautinės kavalerijos brigados vadovas Mikalojus Sulistrovskis, tos pačios brigados vicebrigadininkas Juozapas Vavževskis, 6-ojo regimento šefas Ksaveras Niesiolovskis bei Kauno pavieto teismo teisėjas Petras Zaviša. 1794 m. balandžio mėnesį Vyriausioji sukilimo rengimo Lietuvoje vadovybė Vilniuje pave­dė kunigaikščiui Romualdui Giedraičiui vykti į Šiaulius, kur tuo metu stovėjo LDK kariuomenės daliniai, kurių vadovybė bei karininkai buvo apimti sukilimo idėjos, ir tenai paskelbti Lietuvos kariuomenės sukilimo aktą. Kartu su Romualdu Giedraičiu į Šiaulius nuvyko Ksaveras Niesiolovskis, Antanas Prozoras bei Petras Zaviša. Kelionė nebuvo lengva. Pakeliui knibždėjo rusų statytiniui etmonui Simonui Kosakovskiui bei rusų karinei va­dovybei lojalūs slaptųjų tarnybų agentai, turintys įsakymą pradėti suiminėti etmonui nepatikimus asmenis. Tačiau R. Giedraičio grupė veikė labai apdairiai ir ba­landžio 15 d. sėkmingai pasiekė Šiaulius. Ten per paskutinę naktį teko įtikinti prisijungti prie sukilimo keletą karininkų, kai kam teko ir pagrasinti. Kitą dieną į Šiaulių pavieto Žemės teismo sesiją, specialiai suplanuotą balandžio 16 d., rinkosi vietiniai bajorai. Šios sesijos metu ir buvo paskelbtas LDK sukilimo aktas. Vienas pirmųjų šį aktą pasirašė kunigaikštis Romualdas Giedraitis. Tos pačios dienos pabaigoje, prisiekęs sukilėliams ir gavęs naują užduotį -žygiuoti per Šėtą, Jonavą, Žiežmarius į Lietuvos sostinę ir čia naktį iš balandžio 22 į 23 d. atakuoti ir užimti tuo metu Vilniaus priemiestyje, vadinamojoje Pohuliankoje, įsikūrusį rusų įgulos artilerijos parką, kunigaikštis 22 val. 30 min. iš Šiaulių išskubėjo Vilniaus kryptimi. Jis vadovavo nedideliam karių būriui, kurio pagrindą sudarė dalis I tautinės kavalerijos brigados husarų. Žygio metu teko susikauti su rusus palaikančiais, etmonui S. Kosakovskiui ištikimais daliniais ties Šėta, Žeimiais, Jonava. Įveikę priešininkus, sukilėliai papil­dydavo savo ginkluotės ir amunicijos atsargas. Daugeliu atvejų į sukilėlių pusę pereidavo visa miestelio įgula. Žygiuodami Vilniaus kryptimi, kunigaikščio R. Giedraičio pasiųsti žvalgų patruliai atliko keletą sėkmingų operacijų ir pakeliui suėmė daug rusų šalininkų bei svarbių sukilimo priešininkų, tarp jų - etmono Simono Kosakovskio brolį Infliantų kaštelioną Antaną Kosakovskį, prorusiškos Targovicos konfederacijos Kauno pavieto maršalką Antaną Blinstrubą, 3-iojo regimento šefą LDK lauko raštininką Mykolą Kosakovskį. Nedaug trūko, kad sukilėliams būtų pakliuvęs pats etmonas, kuriam teko sprukti vienmarškiniam už­šokus ant žirgo.

Balandžio 21 d. kunigaikš­čio R. Giedraičio būrys pasiekė Žiežmarius. Čia prie sukilėlių prisijungė 4-ojo pėstininkų regi­mento šefas Jonas Jokūbas Meienas su šešiomis kompani­jomis - 500 karių ir dviem 3-jų colių patrankomis. Dar išvakarėse Jonavoje R. Giedraičiui pavyko iš priešininko atimti keletą senų, tačiau dar tinkamų naudoti patrankų. Iš Šiaulių R. Giedraitis išžygiavo teturėdamas vos 200 karių, o jau ties Vieviu jo būrį sudarė per 1300 pėstininkų bei 200 raitelių. Taip pat pavyko žymiai papildyti amunicijos atsargas. Tačiau gausėjant sukilėlių kariuomenei, žygio tempas gerokai sulėtėjo ir pasiekti Vilnių bei numatytą dieną smogti rusų artilerijos parkui kunigaikščiui nepavyko. Iš dalies tai nulėmė ir nenumatyti su­sidūrimai su priešininku. Būtent taip atsitiko balandžio 22 d. Vievyje, kai sukilėlių daliniui teko stoti į mūšį su Narvos muškietininkų pulko, vadovaujamo mjr. Rautenšterno, kariais. Šiose atkakliose kautynėse sukilėliai sunaikino visą kuopą karių: 50 bu­vo užmušta, 80 pateko į nelaisvę, tarp jų - trys karininkai. Be to, priešas neteko vieno pabūklo ir vėliavos. Rusai nuo visiško sutriuškinimo išsigelbėjo tik skubiai besitraukdami Trakų kryptimi.

Kuomet Lietuvos sostinėje naktį iš balandžio 22 į 23 d. įvy­ko sukilimas, Romualdo Gied­raičio dalinys stovėjo vienos paros žygio atstumu iki Vilniaus. Sužinojęs, kad visai arti yra be­sitraukiantys iš Vilniaus į Gardiną kapt. N. Tučkovo bei mjr. Rautenšterno vadovaujami rusų daliniai (iš viso 1730 karių, tarp jų 100 kavaleristų ir 18 patrankų), kunigaikštis su savo sukilėliais puolė persekioti priešą. Vydamasis rusus, per dvi dienas turėjo keturis susidūrimus, per kuriuos priešininkui buvo padaryta nemažai nuostolių. Ir tik balandžio 27 d. rusams palikus Varėną ir patraukus Merkinės kryptimi, generolo R. Giedraičio daliniai nutraukė persekiojimą ir pasuko į Vilnių, čia buvo su džiaugsmu sutikti išsivadavusios sostinės gyventojų.

1974 m. gegužės 31 d. LDK sukilėlių „Vyriausioji Tautinė Ta­ryba" paskelbė pik. Jokūbą Jasinskį vyriausiuoju lietuvių tautos ginkluotųjų pajėgų vadu. Vienu iš trijų vado pavaduotojų tapo R. Giedraitis. Jam teko palaikyti nuolatinį ryšį tarp sukilėlių kariuo­menės bei Lietuvos Vyriausiosios Tautinės Tarybos. Birželio 20 d. vyriausiasis sukilimo vadas gen. Tadas Kosciuška paskyrė R. Giedraitį kartu su gen. Tomu Varžeckiu organizuoti Žemaičių diviziją. Kunigaikštis turėjo vadovauti dešiniajam šios divizijos sparnui. Sėkmingų šios divizijos veiksmų dėka sukilėliams pavy­ko priartėti prie Daugpilio, o birželio 25 d. - užimti Liepoją. Ši drąsi sukilėlių iniciatyva buvo vie­na sėkmingiausių per visą suki­limo laikotarpį. Sėkmingai pa­naudodamas artileriją, R. Giedraitis dalyvavo mūšiuose: liepos 31 d. ties Pušalotu, liepos 28 d. ties Vaškais, o ypač šaunią per­galę pasiekė liepos 29 d. ties Saločiais (Pasvalio raj.), kur rusai neteko dviejų amunicijos vežimų, kelių patrankų bei daugelio karių. Už šias operacijas T. Kos­ciuška apdovanojo kunigaikštį R. Giedraitį vardine dovana - auk­sine apyranke „Tėvynė savo gynėjui" ir suteikė teisę formuoti naują karinį vienetą, kuriam buvo numatytas „Saločių" pulko pavadinimas.

Sukilimui malšinti į Lietuvą atsiųstos didelės Rusijos kariuo­menės pajėgos. Sukilėliams vis sunkiau sekėsi priešintis. Vilnius, atkakliai ginamas sukilėlių, atmušė kelis įnirtingus rusų ant­puolius, tačiau daugiau neįstengė atsispirti ir 1794 m. rugpjūčio 12 d. sostinę užėmė rusų kariuomenė. Tai buvo skaudus smūgis Lietuvos sukilėliams. Teko skubiai atšaukti iš Žemaitijos ir Kuršo vadinamąją „Žemaitijos" diviziją, kuriai sėkmingai vadovavo generolai T. Vavžeckis ir R. Giedraitis. Kėlė baimę tai, kad šie daliniai nepakliūtų į visu frontu puolančios rusų armijos apsup­tį. Ypač buvo gaila palikti Liepoją, kur sukilėliams pavyko surinkti 450 tūkst. zlotų laivo nuomai ir ginklams iš Danijos atgabenti. Šioms viltims žlugus, generolo R. Giedraičio divizija pamažu traukėsi per Joniškį, Meškuičius, Šiaulius Kauno kryptimi. Kauną tuo metu gynė generolo J. J. Meieno 500 vyrų įgula. Atvykęs su savo daliniais kunigaikštis kartu su J. J. Meienu dengė miestą nuo rusų generolo L. Benigseno divizijos, sudarydamas galimybę T. Vavžeckio sukilėliams per­sikelti per Nemuną ties Veliuo­na. Ilgiau Kaune likti tapo rizikinga. Spaudžiami gausių rusų ka­riuomenės dalinių, lietuviai paliko miestą. Sukilėliams sėkmingai persikėlus Kaune per Nemuną, generolas rugsėjo 13 d. davė nurodymą artilerijos baterijai įsitvirtinti kairiajame Nemuno krante, Aleksoto aukštumose.

Užėmę patogią strateginę poziciją, R. Giedraičio vadovaujami sukilėliai ėmė įnirtingai apšaudyti rusų kariuomenės pozicijas, esančias Kauno prieigose. Netikėta artilerijos ugnis priešą stip­riai sutrikdė. Šių itin sėkmingų veiksmų dėka sukilėliai, remiami kelių patrankų, perėjo tiltą ir netgi mėgino šturmu užimti miestą. Deja, rusų generolas L. Benigsenas jau buvo spėjęs sutraukti prie Kauno daug kariuomenės ir gen. R. Giedraičio sukilėliai turėjo pa­sitraukti.

Rugsėjo mėn. visus Lietuvos sukilėlių dalinius pasiekė vyriau­siojo sukilimo vado gen. T. Kosciuškos įsakymas susirinkti Gardine ir ten pergrupuoti savo jė­gas. Taip pat rugsėjį kunigaikštį R. Giedraitį pasiekė ir vyr. vado pasirašytas įsakymas dėl gene­rolo leitenanto laipsnio suteikimo bei šio laipsnio patentas. Greičiausiai tai įvyko Gardine, kur slapta rugsėjo 29 d. persirengęs adjutantu atvyko Tadas Kosciuška. Čia galutinai suformuota generolo leitenanto Romualdo Giedraičio divizija.

Generolas Romualdas Gied­raitis garbingai įvykdė jam paves­tą užduotį - sumaniai manevruodamas išvedė savo diviziją iš apsupties į Lenkijos teritoriją, kur buvo numatoma tęsti tolesnį pasipriešinimą.

Tuo tarpu sukilėlių padėtis vis blogėjo. Kai po pralaimėjimo ties Macejovicais spalio 10 d. į rusų nelaisvę pakliuvo sužeistas T. Kosciuška, vyriausiuoju sukilimo vadu paskirtas geras R. Giedraičio draugas ir kraštietis Tomas Vavžeckis. Besiruošiant ginti Varšuvą, jos priemiestį Pragą, būtent pats T. Vavžeckis paskyrė R. Giedraičiui su savo divizija dengti kairįjį Vyslos krantą Starą Vieš rajone nuo Prūsijos kariuomenės atakų. Rusijos feldmaršalo A. Suvorovo vadovaujamai kariuome­nei lapkričio 5 d. užėmus Varšuvą, generolo R. Giedraičio divizi­ja kartu su lenkų daliniais norėjo per Galiciją, Moraviją, Čekiją ir Bavariją prasibrauti į revoliucinę Prancūziją, tačiau ilgos kelionės iš Lietuvos į Varšuvą išsekinta di­vizija stokojo maisto atsargų bei amunicijos, buvo kamuojama ligų ir žaizdų. Kavalerijai ir artileri­jai labai stigo žirgų ir arklių. Susidūrimai su lipančiu ant kulnų prie­šu palaužė divizijos moralinę ir karinę dvasią, tolesnis pasipriešinimas pasidarė nebeįmanomas. Lapkričio 18 d. generolo R. Giedraičio divizija kartu su kitais lenkų ir lietuvių daliniais ties Radošicais sudėjo ginklus.

Po dviejų mėnesių nelaisvės, 1795 m. pradžioje kunigaikštis emigravo i Paryžių. Galutinai žlu­gus Abiejų Tautų Respublikai, į šį miestą pasitraukė ir kiti žymiau­sieji sukilimo Lietuvoje vadai: M. K. Oginskis, K. Prozoras, T. Vavžeckis. Tų pačių metų rudenį čia įkuriama slaptoji 5 asmenų -emigrantų organizacija, vadinamoji „Lenkijos Deputacija", į kurią kaip Lietuvos atstovai įėjo R. Giedraitis ir K. Prozoras. Ši organizacija turėjo tikslą sukelti Lenkijoje ir Lietuvoje naują ginkluotą sukilimą ir atkurti valstybę. Ir šios, ir kitų emigracijoje veikusių orga­nizacijų narių nuomone, į kunigaikštį R. Giedraitį buvo žiūrima kaip į būsimo sukilimo Lietuvoje vyriausiąjį vadą. 1796 m. „Deputacijos" pavedimu kunigaikštis slapta atvyksta į Žemaitiją ir tampa vienu iš būsimo sukilimo koordinatorių. R. Giedraitis užmez­gė ryšius su Vilniuje aktyviai tuo metu veikusiais broliais Faustinu ir Feliksu Ciecierskiais. Vis dėlto caro agentams pavyko išsiaiškinti sukilimo rengėjus - broliai Ciecierskiai atsidūrė kalėjime, o kunigaikščiui teko bėgti per Prūsiją ir Saksoniją į Paryžių.

Paryžiuje Romualdas Giedraitis suartėjo su Žozefina Beharne (Beauhamais) ir kitais Napo­leonui Bonapartui artimais žmo­nėmis. Tarp lietuvių emigrantų vyravo nuomonė, kad šių žinomų žmonių įtaka gali padėti at­kurti valstybę. Deja, šioms viltims išsipildyti nebuvo lemta: imperatorius Napoleonas neskubėjo atkurti nei Lenkijos, nei Lietuvos, todėl R. Giedraitis, kaip ir M. K. Oginskis, K. Prozoras, pasinaudojo 1801 m. kovo 25 d. Rusijos imperatoriaus Aleksandro I amnestija 1794 m. sukilimo dalyviams ir grįžo į Tėvynę.

1812 m. birželio 24 d. Pran­cūzijos imperatoriaus Napoleono I Didžiajai Armijai įžengus į Lietuvą, prasidėjęs karas vėl sustiprino lietuvių viltis išsivaduoti iš Rusijos valdžios. Kunigaikštis R. Giedraitis buvo vienas pirmųjų Lietuvos didikų, kurie pasiūlė savo pagalbą Napoleonui. Imperatoriui pritarus, kunigaikštis ėmėsi aktyviai organizuoti Di­džiosios Armijos sudėtyje kuria­mą Lietuvos kariuomenę. Liepos mėnesį jis tapo šios kariuomenės generaliniu ginkluotės ins­pektoriumi ir Lietuvos Laikinosios vyriausybės Karinio komiteto pirmininku. Į šią Laikinąją vyriausybę, išnaudodami savo asmeninius ryšius bei įtaką, bandė prasibrauti kai kurie rusų valdžioje iki 1812 m. buvę parei­gūnai. Lietuvos bajorija reiškė nepasitenkinimą tokiais paskyrimais. Daugiau kaip dešimt Ukmergės apskrities pareigūnų, tarp jų - 2 paprefekčio padėjėjai, Pilies ir Žemės teismų teisėjai, žandarmerijos vadas ir kiti pasirašė raštą, kuriame buvo rašoma: „prisirišę prie praeities, pareigūnai visada ir labai gali būti kenkėjiški. Tegul į tai Lietuvos Laikinoji vyriausybė išklauso savo tėvynainių perspėjančio balso. Visa tai vardan Tėvynės interesų". Patys bajorai neišdrįso šio rašto įteikti Vyriausybei ir prašė tarpininkauti kunigaikščio R. Giedraičio, kaip turinčio gerą reputaciją, dorą vardą ir užimančio aukštas pareigas. Prancūzijos kariuomenė Lietuvoje daugeliu atvejų jautėsi kaip užkariautoja. Kareiviai burdavosi į būrius, kurie plėšikaudami siautėjo ne tik kaimuose, plėsdami kas po ranka papuola, bet kartais niokodavo ir miestelius ar apskričių prefektūras. Kartą nuo tokio užpuolimo Šiaulių apskrities prefektūros pareigūnus išgelbėjo tuo metu Šiauliuose netikėtai pasirodęs su savo eskortu gen. R. Giedraitis, išvaikęs Prūsijos generolo H. Jorko korpuso 180 karių būrį, kurį plėšikauti vedė kapitonas Bačko.

Vėliau kunigaikštis Romual­das Giedraitis Prancūzijos kariuomenės 4-ojo korpuso, vadovaujamo Italijos vicekaraliaus Eugenijaus Boharne'o, sudėtyje dalyvavo daugelyje mūšių su Rusijos kariuomene, kol 1813 m. lapkričio 13 d. ties Sierakovu su savo sūnumi plk. Juoza­pu Steponu Giedraičiu pateko į nelaisvę. Sūnus taip pat buvo vertas savo tėvo: nuo 1808 m. kovėsi prancūzų legionų sudėtyje Ispanijoje, 1809 m. liepos 5 d. Vagramo kautynėse asmeniškai dalyvavo paimant į nelaisvę kunigaikštį Auerspergą, 1812 m. Raseinių paviete bandė suformuoti kavalerijos pulką iš vietinių bajorų. Šiam sumanymui nepavykus, įstojo į M. Tiškevičiaus vadovaujamą 17-tąjį lietuvių ulonų pulką ir jo sudėtyje kovėsi ties Tilže, Karaliaučiumi ir Labguva. Tais pat metais J, S. Giedraitis tapo Vyriausiojo imperatoriaus štabo nariu.

Tėvo ir sūnaus likimai buvo panašūs. Romualdą caro admi­nistracija ištrėmė į Archangelską, o Juozapą Steponą išsiuntė prie Baltosios jūros. Tremtyje jie išbuvo iki 1815 m. amnestijos. Vėliau Giedraitis jaunesnysis at­sisakė prisiekti ištikimybę Alek­sandrui I ir emigravo į Prancūziją, kur vėl stojo į ką tik ištrukusio iš Elbės salos Napoleono kariuomenės gretas, dalyvavo garsiajame Vaterlo mūšyje ir bu­vo sunkiai sužeistas. Pasveikęs sugrįžo į Tėvynę. Apdovanotas Austrijos Geležinio Kryžiaus ordinu, prancūzų „Garbės Legiono" karininko Kryžiumi, bei ordinu „Virtuti Militari". Atsisakęs prisiekti naujajam carui Nikolajui I, keletą mėnesių kalintas, o vėliau jam paskirta griežta policijos priežiūra. Prasidėjus Lietu­voje 1831 m. sukilimui, jo vadovybė ketino paskelbti J. S. Gied­raitį vyriausiuoju Lietuvos sukiėlių vadu, tačiau nespėjo: caro įsakymu jis buvo ištremtas už Uralo. Ten po trejų metų paieškos jį surado ir savo įtakingų ryšių dėka išrūpino paleisti į laisvę brolis Konstantinas. Jaunesniajam Giedraičiui pavyko slapta pabėgti į Prancūziją. Čia jis ir nugyveno likusį savo gyvenimą.

Ilgą laiką už Lietuvos laisvę kovoję garsios giminės vyrai atgulė svetur. Kunigaikštis R. Giedraitis mirė Varšuvoje 1824 m. spalio 15 d. ir palaidotas Povonzkų kapinėse, o jo sūnus Juozapas Steponas mirė 1855 m. Prancūzijoje, Montmorency. Buomenei.

 

A.Daugirdas